„Pirmasis nusidėjėlis esu aš“

24 eilinis sekmadienis (C)
Iš 32, 7–11. 13–14; 1 Tim 1, 12–17; Lk 15, 1–32

Rusų rašytojo Fiodoro Dostojevskio dukra pasakojo vaikystės išgyvenimą, palikusį jai neišdildomą įspūdį. Jos tėvas, pajutęs artėjančią gyvenimo pabaigą, paėmė ją už rankos ir paprašė motinos skaityti Luko evangelijos 15 skyrių. Užmerktomis akimis įdėmiai klausėsi, o vėliau pasakė: „Vaikai, niekuomet nepamirškite to, ką girdėjote. Išlaikykite visišką pasitikėjimą Dievu ir niekuomet neabejokite jo atleidimu.“ Šiame Luko evangelijos skyriuje pasakojama apie pražuvėlę avį ir pamestą drachmą, toliau eina sūnaus palaidūno istorija. Galime įsivaizduoti šių Jėzaus palyginimų pasakojimo kontekstą. Jėzaus pasiklausyti ėjo muitininkai ir nusidėjėliai. Tai piktino fariziejus ir Rašto aiškintojus, negalėjusius susitaikyti su tuo, kad Jėzus bendrauja ir valgo su jų niekinamais žmonėmis. Palyginimais pavaizdavęs Dievo nuostatą žmogaus atžvilgiu, Jėzus kartu paaiškino ir savo elgesį. Jis tarsi bylojo: toks yra Dievas, todėl ir aš toks esu; ir jūs būkite panašūs. Jėzaus palyginimuose Dievas vaizduojamas kaip Ieškantysis. Tai gerokai sutrikdo paplitusį įsivaizdavimą, jog būtent žmogus ieško Dievo. Žmogus ieško gyvenimo prasmės, tiesos, taigi ir Dievo. Tikrasis maldingumas yra Dievo ieškojimas. Šią sampratą Jėzus naujai atskleidžia palyginimais apie pražuvėlę avį ir pamestą drachmą. Jis neneigia Dievo ieškojimo prasmės, tačiau pabrėžia esminį dalyką: Dievas ieško pirmutinis. Dievas nėra nepasiekiamai tolimas, laukiantis, kol jį rasime. Jis pirmutinis leidžiasi ieškoti kiekvieno žmogaus. Jis eina ieškoti kiekvieno paklydusio ir manančio, jog jis nebeturi išeities. Tokiems žmonėms Jėzus sako: Dievas jūsų ieško, nors žmonės jus jau atmetė kaip nuklydusius ir pražuvusius. Leistis randamiems yra pirmas visokio Dievo ieškojimo žingsnis. Kai žmogus ima tikėti ir pasitikėti, tuomet jo ieškantis Dievas gali jį radęs parsivesti namo.

Šios trys Luko evangelijos parabolės siekia atversti mūsų širdį ir atverti ją Dievo gailestingumui. Visose trijose parabolėse kartojamas džiaugsmo motyvas. Radęs pražuvėlę avį piemuo „su džiaugsmu“ dedasi ją ant pečių ir susikvietęs draugus bei kaimynus sako: „Džiaukitės drauge su manimi.“ Taip pat moteris, radusi drachmą, susivadina drauges ir kaimynes ir kviečia džiaugtis drauge. Sugrįžus sūnui palaidūnui tėvas kviečia džiaugtis, puotauti ir linksmintis. Jėzus nori atverti mūsų širdis Dievo gailestingumui ne tik pasyviai, mokydamas priimti gailestingumą, bet ir aktyviai, ragindamas vykdyti gailestingumą vienybėje su Dievu. Evangelistas Lukas pateikia dvejopą palyginimą, būdingą vyro ir moters gyvenimo patirčiai. Ypač anų laikų mąstysenai toks sudvejinimas nebuvo savaime suprantamas. Palyginimas apie pamestą drachmą paprastai gerokai rečiau minimas negu palyginimas apie pražuvėlę avį. Moters turimos dešimt drachmų nėra dideli pinigai, tačiau tai sudaro visą jos turtą. Iš kur ji galėjo gauti tuos pinigus? Gal uždirbo verpdama, o gal vestuvių metu šį kraitį jai slapčia įbruko motina… Kad ir kaip būtų, jai šis turtas labai brangus. Siekdama rasti pamestą drachmą ji daro visa, ką įmano. Moteris įžiebia žiburį – tai toli gražu ne elektros jungiklio spustelėjimas, bet ilgoka procedūra. Ieškodama pamestos drachmos savo gyvenamojoje patalpoje, kuri drauge yra virtuvė, miegamasis ir tvartas gyvuliams, moteris apžiūri kiekvieną kampelį. Ji neturi penkių kambarių, kur galėtų sunešti daiktus iš tuštinamos patalpos. Veikiausiai teko visus kuklios buities rakandus tiesiog išnešti laukan. Moters uolumas atlyginamas: ji randa pražuvėlę drachmą. Taip ir Dievas ieško nusidėjėlio. Tam reikia šiek tiek pavargti, tačiau šis darbas yra niekis palyginti su džiaugsmu atradus nusidėjėlį. Jėzus žino, kaip elgiasi jo Tėvas, jis daro taip, kaip Tėvas. Jis žino, kad Tėvas jį palaiko, todėl Rašto mokytojai ir fariziejai negali jam nieko prikišti. Paklydęs žmogus Dievo nelaikomas per nieką, jo viltingai ieškoma, jis turi galimybių, apie kurias nei pats nenumanė. Dievas geriau žino, ko vertas kiekvienas žmogus, taip pat ir vargšas, nereikšmingas, iš pažiūros negudrus žmogelis. Visas dangus džiaugiasi atsivertusiu nusidėjėliu. Nejaugi angelai neturi kitos dingsties džiaugtis? Veikiausiai angelai džiaugiasi Dievu, kuris savo ruožtu džiaugiasi žmogumi. Kaskart kuriam nors iš Dievo kūrinių sugrįžus į darną su Dievu, džiūgauja visa kūrinija. Jėzus gali mus papiktinti teigdamas, jog Dievas labiau džiaugiasi atsivertusiu nusidėjėliu negu devyniasdešimt devyniais teisiaisiais. Kodėl galėtume įsižeisti? Nejaugi priklausome teisiųjų, kuriems nereikalinga jokia atgaila, kategorijai? Gal veikiau esame nusidėjėliai, kurie turi džiaugtis tuo, kad Dievas jais džiaugiasi. Dievo malonė veikia ne tik per vieno nusidėjėlio atsivertimą: ji yra ir devyniasdešimt devynių teisumas. Būtų blogai, jei tie devyniasdešimt devyni laikytų teisumą savo nuopelnu.

Pirmajame skaitinyje žydų atkritimas į stabmeldystę nusipelno griežtos Dievo bausmės. Mozė užtaria tautiečius Viešpaties akivaizdoje, primindamas Dievo pažadus patriarchams. Iš tikrųjų Mozės užtarimas atitiko tikrąją Viešpaties intenciją ir leido parodyti gailestingumą didžiausiu mastu. Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje sako nenusipelnęs būti vadinamas apaštalu, nes anksčiau yra smurtavęs ir persekiojęs krikščionis. Jis sako: „Kristus Jėzus atėjo į pasaulį gelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.“

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“