Dalytis gėrybėmis

25 eilinis sekmadienis (C)
Am 8, 4–7; 1 Tim 2, 1–8; Lk 16, 1–13

Nuosavybės atžvilgiu ypač Luko evangelijoje laikomasi kritiškos nuostatos. Turtas vadinamas net stabo Mamonos vardu, nes žmogus lengvai leidžiasi jo pavergiamas. Mamona yra apgaulinga, nes apgaulingai žada garantuoti žmogui jo būtį, o dažnai sudūžta ir virsta į nieką. Mamona vadinama apgaulinga, nes ji dažnai kyla iš apgaulės ir veda į apgaulę. Evangelijoje žemiškasis turtas numenkinamas, parodoma, kad jis žmogui yra „svetimas“, nes iš tikrųjų jam nepriklauso. Dievas yra tikrasis visų dalykų, taip pat ir žmogaus sukurtųjų gėrybių savininkas. Žmogus yra tik jų laikinasis užvaizdas ir privalo duoti valdomų gėrybių ataskaitą. Jėzus reikalauja, kad nuosavybė būtų valdoma ištikimai, atsižvelgiant į tikrąjį jos savininką. Gėrybių užvaizdui nedera jų savintis, o tik pasitenkinti deramu atlygiu.

Turtingieji linkę krikščionybę sumenkinti kaip vargšų paguodos religiją. Krikščionys neturi gėdytis dėl to, kad jie yra žemės druska, kad Jėzaus mokymas yra priešingas pasaulio dvasiai. Jėzus tvirtina, kad niekas negali tarnauti dviem šeimininkams. Krikščionys pasirenka tarnauti Dievui.

Viešpats atkreipia mūsų dėmesį, kad dažnai beatodairiškai eikvojame maistą, kurą, energijos išteklius. Netvarkingą perteklių išduoda vaizdai prie šiukšlių konteinerių. Dievo įstatymų ir gamtos dėsnių laužymas visuomet turi padarinių. Dažnai manome, kad nusipirktos gėrybės yra vien mūsų nuosavybė, ir panorėję galime tyčia jas naikinti ar išmesti. Iš tikrųjų visos žemės gėrybės priklauso Dievui, o Dievas nori, kad jomis dalytumės su vargšais ir alkanaisiais.

Jėzus nieko geriau nepataria, negu tai, kad turime tapti Dievo bičiuliais. Dievui patinka, kai jo nuosavybę didžiadvasiškai dalijame kitiems žmonėms. Toks „eikvojimas“ gali būti mums išganingas.

Jėzaus palyginimas mus kartais trikdo, nes jame pagiriamas suktas prievaizdas. Iš tikrųjų šiuo pavyzdžiu norima ne skatinti suktumą, bet girti apsukrumą. Evangelijoje skaitome, kad šeimininkas „pagyrė suktąjį prievaizdą, kad jis gudriai pasielgęs“. Toliau Jėzus sako, kad šio pasaulio vaikai apsukresni už šviesos vaikus. Gyvenime dažnai patiriame, kad netikintys, nesilaikantys religinių principų žmonės dažnai esti išradingesni už tikinčiuosius. Jėzus tarsi nori pateikti mums iššūkį. Tokie žmonės nesileidžia sutrikdomi aplinkybių. Jie randa tinkamą sprendimą. Jėzaus mokiniai taip pat raginami būt apsukrūs, išradingi, ieškoti dažnai netikėtų sprendimų. Apsukrusis prievaizdas įsigijo bičiulių per šeimininko turtus. Taip pavojingi ir apgaulingi pinigai gali tapti malonių šaltiniu.

Pirmajame skaitinyje pranašas Amosas smarkiai kritikuoja prisirišimą prie pasaulio gėrybių ir beatodairišką pelno siekimą, paminant teisingumą. Pranašas negailestingai smerkia tuos, kurie, apgaulingai, klastodami matus bei svarsčius, „mindo beturtį ir žudo vargšus“.

Antrajame skaitinyje taip pat kalbama apie didžiadvasiškumą. Apaštalas Paulius ragina „atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones, už karalius ir visus valdovus, kad galėtume tyliai ramiai gyventi visokeriopai maldingą ir gerbtiną gyvenimą“. Čia mokoma krikščioniško didžiadvasiškumo. Mūsų širdis privalo būti atvira visam pasauliui. Apaštalas pabrėžia, kad reikia ypač melstis už valdžią turinčius žmones, nes nuo jų priklauso daugelio gyvenimas. Girdėdami apie visuomenės negeroves, pasikliaudami dažnai vienpusiškais žiniasklaidos pranešimais, esame linkę suversti visą kaltę valdžios žmonėms, kratydamiesi visokios savo atsakomybės. Tai lengviausias kelias, tačiau jis niekur neveda. Apaštalas ragina melstis už valdančiuosius. Viešpats trokšta ne tik išrinktųjų, bet ir visų žmonių išganymo.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“