Sustiprinti tikėjimą

28 eilinis sekmadienis (C)
2 Kar 5, 14–17; 2 Tim 2, 8–13; Lk 17, 11–19

Nežinome, kada buvo išgydyti raupsuotieji. Gal tai įvyko jau pirmomis kelionės į Jeruzalę valandomis, o gal ir vėliau. Tikėti reiškia leistis į ilgą kelionę pasitikint Jėzaus žodžiu, tikintis išgyti, nors tai įmanoma tik per stebuklą. Reikia suvokti, kad raupsuotieji, kuriuos Jėzus pasiuntė, kad šie paliudytų kunigams savo išgijimą, rizikuoja. Po dviejų ar trijų dienų kelionės jie gali pasijusti apkvailinti, nes patikėjo kažkokio šarlatano žodžiais. Jie taip pat rizikuoja, jog bus pavaryti namo, jei pasirodys, kad jų išgijimas netikras. Ar raupsuotuosius išgelbėjo jų tikėjimas? Juos išgelbėjo Dievas, nes pirmiausia davė jiems tikėjimą (o tai yra didesnis stebuklas), kad Dievas gali išgydyti. Dievas negali apvilti ar apgauti tikinčio žmogaus.

Devyni negrįžę padėkoti išgydytieji sulaukia Jėzaus priekaišto dėl nedėkingumo. Formaliai imant, jie elgėsi „pagal instrukciją“: pakluso Jėzaus įsakymui, kuriuo buvo pasiųsti į Jeruzalę. Pasirodo, svarbu ne vien aklai ir automatiškai vykdyti Jėzaus įsakymą. Dar svarbiau yra spontaniškai paliudyti dėkingumą už tokį didelį stebuklą. Išgydytieji skubėjo oficialiai patvirtinti išgijimą ir tuo būdu gauti leidimą vėl įsitraukti į bendruomenę. Tačiau pagal Jėzaus mintį nėra nieko svarbesnio ir skubesnio, kaip pagarbinti Dievą dėkingumu.

Dėkingumas yra pamatinė krikščionių nuostata. Ji grindžiama įsitikinimu, jog niekuomet negalime liautis dėkoti Dievui už jo padarytus mūsų labui dalykus. Romėnų pagonių maldingumas reiškėsi formule do ut des: Dievui duodama, idant jis duotų. Krikščioniškojo maldingumo formulė yra kitokia: Dieve, Tu mus apdovanojai, todėl visuomet ir visur Tau dėkojame. Krikščioniškojo maldingumo viršūnė yra Eucharistija, kuri taip pat reiškia dėkojimą. Liturginių metų laikotarpiu prieš mus vis iš naujo iškyla didingi Dievo darbai. Dėkingumas yra savaime suprantama žmogaus nuostata.

Nedėkingųjų ir dėkingųjų santykis yra devyni ir vienas. Pagal Jėzaus laikmečio mąstymą, ir tą vieną reikėtų laikyti puse arba nuliu, nes samarietis nebuvo tolygus žydui. Jėzus iškelia kaip pavyzdį tą, kurio jo tėvynainiai nelaikė visaverčiu žmogumi. Judėjos ir Samarijos paribyje žydai toleravo, kad dėl raupsų nuo bendruomenės atskirti žydai laikytųsi drauge su samariečiu. Kitomis aplinkybėmis toks bendravimas būtų neįmanomas, religiniu pagrindu laikytasi griežto atsiskyrimo. Išgydytasis samarietis mato, jog jis bendrauti su išgydytaisiais žydais nebegali taip, kaip anksčiau.

Jėzus būtų galėjęs nutylėti, kad išgydytasis buvo samarietis – juk tai gali papiktinti žydus. Klausydami Jėzaus pasakojimo daugelis galėjo pagalvoti, kad jis tyčia kelia samariečių privalumus. Visai nenuostabu, jog jo klausytojams žydams nelabai patinka pasakojimas. Vėliau Jeruzalėje jie kalbės apie Jėzų, esą jis pats „samarietis ir velnio apsėstas“. Nepaisydamas priešiškumo Jėzus nori pašalinti įsisenėjusią diskriminaciją.

Kad išgydytasis atėjo pagarbinti Dievo, reiškia, jog jis įtikėjo. Tai ne vien paprastas mandagumo gestas. Į raupsus dera žvelgti ne tik kaip į ligą medicininiu požiūriu. Ši liga iš tikrųjų lėmė socialinę atskirtį, raupsuotieji privalėjo atskirai gyventi ir negalėjo bendrauti su sveikaisiais. Raupsai reiškė socialinę mirtį iki gyvenimo pabaigos.

Sunku įsivaizduoti, kaip išgydytieji patyrė, kad yra išgiję. Lemiamas momentas – pasirodymas kunigams. Tik taip buvo galima gauti oficialų patvirtinimą, jog žmogus išlaisvinamas iš socialinės izoliacijos. Svarstant, kodėl padėkoti atėjo tik vienas, reikia suvokti, jog Jėzus daugeliui amžininkų kėlė ne tik nuostabą, bet ir įtarimą. Tik nedaugelis drįso sekti šiuo Mokytoju. Jėzaus stebuklingai išgydytas samarietis, grįžęs padėkoti, drauge išpažino Jėzų. Išgydytasis nuo šiol turi teisę būti „normaliu“ bendruomenės nariu. Tačiau išpažindamas Jėzų jis vėl rizikuoja, nes įsitraukia į kitokių „raupsuotųjų“ – Jėzaus mokinių – būrį. Samarietis, buvęs atskirtas ne tik dėl raupsų, bet ir dėl kilmės, ateidamas pas Jėzų žengia ryžtingą žingsnį. Nuo šiol jam gresia kitoks – religinis persekiojimas ir spaudimas. Tikėjimas nėra pigiai perkamas dalykas.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“