Ištvermingas tikėjimas

29 eilinis sekmadienis (C)
Iš 17, 8–13; 2 Tim 3, 14–4, 2; Lk 18, 1–8

Evangelijoje keliais štrichais įtikinamai ir gyvenimiškai atvaizduoti žmonių portretai. Galime įsivaizduoti kupiną didybės teisėją, jaučiantį savo vertę, nepriklausomą, beveik visagalį. Jis veikiausiai nėra žydas, romėnų valdžios statytinis, o darydamas sprendimus vadovaujasi pirmiausia ne sąžinės balsu, bet paiso įtakingų asmenų, grupuočių bei klanų interesų. Prieš jį stovi beteisė našlė, kurios visuomeninė padėtis yra beveik niekinė, negana to, jai nuolat kelia grėsmę jos „skriaudikas“. Tačiau našlė žino, ko nori ir kaip tai gali būti pasiekta. Su silpniesiems būdingu ryžtu ji kasdien stovi teisėjo priimamajame ir prašo apginti jos teises. Šiame situacijos pavaizdavime galime įžvelgti humoro: galime numanyti, kad besiklausantieji Jėzaus pasakojimo turėjo šypsotis. Tai būdingas visų laikų komiškas siužetas: prieš įtakingą ir rimtą valdžios pareigūną stoja vargšas žmogelis, kuris netikėtai laimi prieš beveik neįveikiamą biurokratinę logiką.

Tačiau gali būti ir taip, kad pasipūtėliškos išvaizdos teisėjas nėra toks piktas, koks atrodo. Jis dangstosi niūria išvaizda, norėdamas išlaikyti savo reputaciją. Veikiausiai galvoja: ta našlė neturi ko prarasti, jos veiksmai neprognozuojami. Gali atsitikti ir taip, kad ji viešai kitų akivaizdoje netekusi kantrybės pliaukštelės man antausį. Galimas dalykas, jog netekusi vilties moteriškė iš tikrųjų imsis smurto. Tuomet visi žmonės juoksis… Taigi teisėjas nusprendžia išsaugoti savo garbės neliečiamybę atsitraukimo manevru.

Jėzus labai tikroviškai ir gyvenimiškai pasakoja šią situaciją. Čia jis nieko nemoralizuoja. Jo klausytojai žino, ko verti abu aprašomi personažai. Išdidaus teisėjo elgesys atpasakojamas taip, kad kelia šypseną. Pasaulis, apie kurį pasakoja Jėzus, yra geras ne todėl, kad jame nebūtų nuodėmių ar silpnybių, bet kad jame Dievas net blogį palenkia gėriui, net blogyje įžvelgiamas gėrio atspindys. Jėzui rūpi, kad jo mokiniai geriau suvoktų Dievo veikimą ir įvykių prasmę. Galimas dalykas, remdamiesi savo religine patirtimi, jie yra padarę išvadą, jog Dievas kažkodėl ne iš karto išklauso žmogaus maldų. Kodėl jis verčia mus laukti? Ar jis toks visavaldis, kad jo neliečia mūsų vargas? Ar toks didis ir toks tolimas, kad jam mūsų vargai atrodo niekis? Jėzus priešpriešiais tokiam požiūriui tarsi provokuodamas klausia: jūs veikiausiai įsivaizduojate Dievą kaip palyginime vaizduojamą teisėją. Tačiau tikrasis gyvasis Dievas nėra toks. Dievui rūpi mūsų teisės. Jėzus patvirtina teiginio svarbą formule „Aš sakau jums.“ Dievas tikrai netrukus išklausys saviškių maldas. Ką reiškia „netrukus“? Argi Dievo laiko mastelis ne kitoks negu mūsų? Mes nekantraujame, norėtume, kad mūsų malda būtų buvusi išklausyta jau vakar. Tačiau galbūt Dievo masteliu „netrukus“ reiškia tinkamu, meilės diktuojamu, žmogui išganingu laiku – nei per anksti, nei per vėlai. Jėzus supriešina neteisingą teisėją su teisingu Dievu. Jei net neteisingas teisėjas galiausiai sušvelnėja, – kaip dar labiau tikėtina yra sulaukti teisingo Dievo sprendimo malonės, jo nereikia nei įtikinėti, nei jam grasinti. Beteisę skriaudikų savivalei atiduotą našlę Jėzus palygina su Dievo išsirinktais ir mylimais žmonėmis. Mums neturėtų būti sunku patikėti, kad Dievas išklausys teisėtų žmonių prašymų.

Tačiau šio sekmadienio Evangelija baigiama liūdnu sakiniu: „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Jėzus ne be pagrindo abejoja. Kitoje vietoje jis taip apibūdina savo atėjimą laikų pabaigoje: „Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suvedžios. Kadangi įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals. O kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas” (Mt 24, 11–12). Ši pranašystė skamba niūriai. Tačiau mūsų patirtis rodo, kad ji nėra netikroviška. Atrodytų, galima viltis, jog didėjant bedievystei ir nykstant įstatymų varžtams tikinčiųjų meilė tik padidės, tačiau yra priešingai. „Neteisybė“ labai veikia ir tikinčiuosius. Atsiranda klaidingų sampratų, darančių įtaką taip pat meilei. Nors iš įpročio gali būti laikomasi įvairių praktikų, bet meilė, teikianti gyvybę ir prasmę, atšąla. Vyraujančios galvosenos kryptys ugdo klaidingas nuostatas, verčia galvoti ir elgtis, kaip visi. Tačiau moralinių normų nebuvimas meilės nedidina, o priešingai, ją atšaldo.

Kai Žmogaus Sūnus paskutinę dieną ateis į šią žemę, jis patvirtins tikėjimą ir jį atbaigs savo pilnatve. Vis dėlto bus būrelis ištikimųjų, išlaikiusių iki galo. Tačiau iliuzija būtų manyti, kad ateityje tarsi savaime daugės tikinčiųjų ir tikėjimas turės vis didesnę įtaką pasaulyje. Ką ras Jėzus žemėje paskutiniaisiais laikais? Ištobulintas technologijas, gerovę ir badą bei skurdą, grožio konkursus ir aukščiausio lygio pasitarimus, įvairiausius šou ir visa kita, ką žmonija išgalvos iki Jėzaus atėjimo. Tačiau visa tai yra niekis, palyginti su tikėjimu, kurio Jėzus žemėje ieškos.

Pirmajame skaitinyje vaizduojamas ištvermingos maldos veiksmingumas. Izraelitai rado būdą, kaip Mozei ištvermingai išlikti maldoje ir taip laiduoti pergalę mūšyje. Apaštalas Paulius antrajame skaitinyje teigia, kad Šventasis Raštas moko išganymo, tačiau jis pasiekiamas tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Šventasis Raštas yra nuostabi Dievo dovana jo tautai, mums visiems, tačiau ši dovana suvokiama tik per tikėjimą. Jei Šventasis Raštas skaitomas be tikėjimo, šis tekstas lieka be gyvybės. Šiandienos liturgija moko dviejų vienas kitą papildančių dalykų: melstis ištvermingai ir melstis tikėjimu, grindžiamu asmeniniu santykiu su Dievu. Tikėjimas yra pamatas, ant kurio auga viltis ir meilė. Per tikėjimą galime augti viltyje ir meilėje su sąlyga, jei meldžiamės ir gauname Dievo dovanų.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“