Parodyk mums Jėzų!
Popiežiaus Benedikto XVI pamokslas per šv. Mišias rugsėjo 8 d. Mariazellyje šios Austrijos nacionalinės šventovės 850 metų jubiliejaus proga
Brangūs broliai ir seserys!
Savo didžiąja piligrimine kelione į Mariazellį švenčiame šios šventovės globėjos šventę Marijos Gimimą. Jau 850 metų maldininkai iš įvairių šalių atvyksta čia nešdamiesi savo širdies bei krašto troškimus, savo sielų rūpesčius bei viltis. Tad Mariazellis Austrijai ir toli nuo Austrijos esantiems žmonėms yra taikos ir sutaikintos vienybės vieta. Čia jie patiria paguodžiantį Motinos gerumą; čia jie sutinka Jėzų Kristų, kuriame Dievas yra su mumis, kaip sakoma šios dienos Evangelijoje, Jėzų, apie kurį skaitinyje iš pranašo Michėjo knygos parašyta: Jis pats bus taika (5, 4). Į šią didžiąją daugybės šimtmečių piligrimystę šiandien įsirikiuojame mes. Ilsimės pas Viešpaties motiną ir jos prašome: parodyk mums Jėzų. Parodyk mums, piligrimams, jį, kuris yra kelias ir kartu tikslas, tiesą ir gyvenimą.
Evangelija, kurią ką tik girdėjome, mūsų žvilgsnį atveria dar plačiau. Izraelio istorija nuo Abraomo vaizduojama kaip piligriminis kelias, savo pakilimais bei nusileidimais, takais bei aplinkkeliais galiausiai vedantis prie Jėzaus Kristaus. Kilmės medis savo šviesiais bei tamsiais pavidalais, savo sėkmėmis bei nepasisekimais rodo, jog Dievas mūsų žmogiškąją istoriją gali rašyti ir kreivomis linijomis. Dievas palieka mums mūsų laisvę ir moka, mums susikirtus, rasti naujus savo meilės kelius. Dievas nepatiria nesėkmės. Tad šis kilmės medis yra Dievo ištikimybės laidas, laidas, kad Dievas nenusigręžia nuo mūsų, ir kvietimas vis iš naujo kreipti į jį savo gyvenimą, vis iš naujo artintis prie Jėzaus Kristaus.
Piligrimauti reiškia turėti kryptį, eiti tikslo link. Tai suteikia keliui ir jo vargams grožio. Tarp Jėzaus kilmės medžio piligrimų būta užmiršusių tikslą bei troškusių tikslu padaryti save patį. Bet Viešpats vis pažadindavo ir žmonių, pasiduodavusių tikslo ilgesiui bei į tai kreipusių savo gyvenimą. Krikščioniškojo tikėjimo proveržis, Jėzaus Kristaus Bažnyčios pradžia nebūtų įmanoma, jei Izraelyje nebūtų buvę ieškančios širdies žmonių žmonių, kurie nesitenkino tuo, kas įprasta, bet žvelgė į didesnius dalykus: tokių kaip Zacharijas, Elzbieta, Simeonas, Ona, Marija ir Juozapas, Dvylika ir daugelis kitų. Kadangi jų širdis laukė, jie galėjo atpažinti Dievo atsiųstą Jėzų ir taip tapti jo pasaulinės šeimos pradžia. Pagonių Bažnyčia tapo galima, nes tiek Viduržemio jūros srityje, tiek Artimojoje bei Vidurinėje Azijoje, kur atkako Jėzaus Kristaus šaukliai, buvo laukiančių žmonių, nesitenkinusių tuo, ką visi darė bei galvojo, bet ieškojusių žvaigždės, galėjusios parodyti jiems kelią į pačią tiesą, pas gyvąjį Dievą.
Tokios neramios ir atviros širdies reikia ir mums. Ji yra piligrimystės šerdis. Šiandien irgi nepakanka būti ir mąstyti kažkaip taip, kaip visi. Mūsų gyvenimas sumanytas kaip platesnis. Mums reikia Dievo, Dievo, parodžiusio mums savo veidą ir atvėrusio savo širdį Jėzaus Kristaus. Jonas pagrįstai sako, jog Jėzus Kristus vienintelis yra tas, kuris yra Dievas ir yra prigludęs prie Tėvo širdies (plg. Jn 1, 18); todėl tik jis galėjo iš paties Dievo atnešti žinią apie Dievą, taip pat žinią, kas mes patys esame, iš kur ateiname ir kurlink einame. Žinia, istorijoje būta daug didžių asmenybių, išgyvenusių gražių bei jaudinančių Dievo potyrių. Tačiau jie lieka žmogiškai riboti žmogiški potyriai. Tik JIS yra Dievas, ir todėl tik JIS yra tiltas, leidžiantis Dievui ir žmogui vienam pas kitą ateiti. Tad jei mes, krikščionys, jį vienintelį laikome visiems galiojančiu, visiems svarbiu ir galiausiai visiems reikalingu išganymo tarpininku, tai šitai yra ne kitų religijų niekinimas ir pasipūtėliškas savo pačių mąstymo absoliutinimas, bet buvimas pagautam to, kuris mus palietė bei apdovanojo, idant mes galėtume apdovanoti ir kitus.
Mūsų tikėjimas iš tikrųjų visiškai priešingas rezignacijai, žmogų laikant nepajėgiu pažinti tiesą ji esą jam per didelė. Tokia rezignacija tiesos atžvilgiu, mano galva, yra Vakarų, Europos, krizės šerdis. Jei žmogui tiesa neegzistuoja, jis galiausiai negali skirti gera nuo bloga. Ir tada didžios bei didingos mokslo žinios tampa dviašmenės: jos gali būti reikšmingos galimybės žmogaus gėrio, išganymo labui, bet taip pat gali tapti kaip matome baisiomis grėsmėmis, žmogaus ir pasaulio sugriovimu. Mums reikia tiesos. Tačiau, turėdami prieš akis savo istoriją, baiminamės, jog tikėjimą tiesa lydi nepakanta. Kai mus ši gerai istoriškai pagrįsta baimė užklumpa, metas pažvelgti į Jėzų, kokį jį regime čia, Mariazellio šventovėje. Jį čia matome dviejuose paveiksluose kaip kūdikį ant motinos rankų ir virš pagrindinio bazilikos altoriaus kaip Nukryžiuotąjį. Abiem bazilikos paveikslais mums sakoma: tiesa paima viršų ne išorine galia, ji nuolanki ir žmogui siūlosi vien vidine savo buvimo tiesa galia.
Tiesa patvirtina save meile. Ji niekada nėra mūsų nuosavybė, mūsų vaisius, lygiai kaip ir meilės neįmanoma pagaminti, ją tik galima gauti ir toliau dovanoti. Mums reikia šios tiesai būdingos vidinės galios. Šia tiesos galia pasitikime kaip krikščionys. Ją liudijame. Turime ją toliau dovanoti taip, kaip patys esame ją gavę, kaip ji mums save yra padovanojusi.
Žvelgti į Kristų toks šios dienos šūkis. Šis raginimas ieškančiam žmogui savaime virsta prašymu, kreipiamu pirmiausia į Mariją, kuri jį mums padovanojo kaip savo kūdikį: Parodyk mums Jėzų! Melskime to šiandien iš visos širdies; melskime to ne tik šią valandą, karštai ieškodami Atpirkėjo veido. Parodyk mums Jėzų! Marija atsako parodydama jį mums iš pradžių kaip kūdikį. Dievas dėl mūsų padarė save mažą.
Dievas ateina ne su išorine galia, jis ateina savo meilės, kuri yra jo galia, bejėgystėje. Jis atiduoda save į mūsų rankas. Jis prašo mūsų meilės. Jis kviečia mus patiems pasidaryti mažiems, nužengti nuo savo aukštųjų sostų ir išmokti būti vaiku Dievo akivaizdoje. Jis siūlo mums Tu. Jis prašo, kad mes juo pasitikėtume ir taip išmoktume būti tiesoje bei meilėje. Kūdikėlis Jėzus, žinoma, primena mums visus šio pasaulio vaikus, per kuriuos jis nori prie mūsų prisiartinti, skurstančius, kaip kareivius išnaudojamus, niekada tėvų meilės neaptyrusius, sergančius ir kenčiančius, bet kartu ir linksmus bei sveikus vaikus. Europa stokoja vaikų: mums visko reikia sau patiems ir veikiausiai ateitimi reikiamai nepasitikime. Tačiau Žemė be ateities bus tik tada, kai užges žmogaus širdies jėgos ir širdies apšviečiamas protas kai virš Žemės nebešvies Dievo veidas. Kur Dievas, ten ateitis.
Žvelgti į Kristų: trumpai dar meskime žvilgsnį į Nukryžiuotąjį virš pagrindinio altoriaus. Dievas atpirko pasaulį ne kalaviju, bet kryžiumi. Mirdamas Jėzus išskečia rankas. Tai pirmiausia kančios judesys, kuriuo jis leidžia save dėl mūsų prikalti, kad suteiktų mums savo gyvybę. Tačiau išskėstos rankos sykiu yra besimeldžiančiojo laikysena tai ištiestomis rankomis besimeldžiančio kunigo laikysena: Jėzus savo kančia ir mirtį pavertė malda ir per tai meilės Dievui bei žmonėms aktu. Todėl išskėstos Nukryžiuotojo rankos galiausiai yra ir apkabinimas, kuriuo jis trokšta patraukti mus prie savęs, paimti į savo meilės rankas. Tad jis yra gyvojo Dievo paveikslas, pats Dievas, ir jam galime save patikėti.
Žvelgti į Kristų! Kai tai darome, matome, kad krikščionybė yra kažkas kita negu moralės sistema, reikalavimų ir įstatymų serija ir pranoksta tai. Tai draugystės, palaikančios ir gyvenime, ir mirtyje, dovana: Jau nebevadinu jūsų tarnais, bet vadinu jus draugais (plg. Jn 15, 15), sako Viešpats saviesiems. Patikime save šiai draugystei. Bet kaip tik todėl, kad krikščionybė yra daugiau negu moralė, būtent draugystės dovana, joje glūdi ir didelė moralinė jėga, kurios taip reikia mūsų laiko iššūkių akivaizdoje. Kartu su Jėzumi Kristumi ir jo Bažnyčia vis iš naujo skaitant Sinajaus Dekalogą bei skverbiantis į jo gelmę, prieš akis jis iškyla kaip didingas, galiojantis, išliekantis paliepimas. Dekalogas pirmiausia yra taip Dievui, Dievui, kuris mus myli ir veda, kuris mus remia ir kartu palieka mums mūsų laisvę, negana to, kaip tik ir paverčia ją laisve (pirmi trys įsakymai). Dekalogas yra taip šeimai (ketvirtas įsakymas), taip gyvybei (penktas įsakymas), taip atsakingai meilei (šeštas įsakymas), taip solidarumui, socialinei atsakomybei ir teisingumui (septintas įsakymas), taip tiesai (aštuntas įsakymas) ir taip pagarbai kitiems žmonėms bei tam, kas jiems priklauso (devintas ir dešimtas įsakymas). Remdamiesi mūsų draugystės su gyvuoju Dievu jėga šiuo daugialypiu taip gyvename ir kartu kaip kelrodį įnešame jį šią mūsų pasaulio valandą.
Parodyk mums Jėzų! Šiuo į Viešpaties motiną kreipiamu prašymu čia leidomės į kelią. Šis prašymas lydi mus grįžtančius kasdienybėn. Žinome, kad Marija mūsų prašymą girdi: taip, visada, kai pažvelgiame į Mariją, jis mums rodo Jėzų. Taip galime atrasti teisingą kelią, eiti juo žingsnis po žingsnio, kupini ramaus džiaugsmo, kad kelias veda į šviesą amžinosios meilės džiaugsmą. Amen.