Krikščioniškosios šaknys mūsų civilizacijos fermentas
<...> Europa
Europos namai, kaip mėgstame vadinti šio žemyno bendriją, tiktai tada taps vieta, kurioje visiems gera gyventi, kai bus statydinami ant tvirto kultūrinio bei moralinio bendrųjų vertybių, paveldėtų iš mūsų istorijos ir tradicijų, pamato. Europa negali ir neturi neigti savo krikščioniškųjų šaknų. Jos yra mūsų civilizacijos fermentas kelyje į trečiąjį tūkstantmetį. Krikščionybė šį žemyną paženklino kuo giliausiai; tai visose šalyse, būtent ir Austrijoje, liudija ne tik nesuskaičiuojamos bažnyčios ir garsūs vienuolynai. Tikėjimą liudija pirmiausia nesuskaičiuojama daugybė žmonių, kuriuos jis istorijos tėkmėje iki pat šių dienų paskatino gyventi viltimi, meile ir gailestingumu. Mariazellis, didžioji Austrijos nacionalinė šventovė, sykiu yra įvairių Europos tautų susitikimo vieta. Tai viena iš vietų, kur žmonės gaudavo bei tebegauna jėgų iš viršaus gyventi teisingą gyvenimą.
Šiomis dienomis krikščioniškąjį tikėjimą Europos viduryje liudija Rumunijoje, Sibiu mieste, vykstantis trečiasis Europos ekumeninis susirinkimas, kurio šūkis Kristaus šviesa šviečia visiems. Atsinaujinimo ir vienybės viltis Europoje. Kaip čia neprisiminus Vidurio Europos Katalikų dienos, šūkiu Kristus Europos viltis 2004 metais į Mariazellį sutraukusios tiek daug tikinčių žmonių!
Šiandien dažnai kalbama apie europietiškąjį gyvenimo modelį. Tuo turima galvoje visuomeninė santvarka, ekonominį našumą jungianti su socialiniu teisingumu, politinį pliuralizmą su pakanta, liberalumu ir atvirumu, tačiau kartu tai taip pat reiškia šiam žemynui ypatingą padėtį suteikiančių vertybių laikymąsi. Šiuolaikinės ekonomikos reikalavimai meta šiam modeliui didžiulį iššūkį. Dažnai minimos globalizacijos sustabdyti neįmanoma, tačiau politikai tenka neatidėliotina užduotis bei didelė atsakomybė suteikti globalizacijai taisykles bei ribas, kad ji nebūtų įgyvendinama neturtingų šalių bei vargšų turtingose šalyse sąskaita ir nepadarytų žalos būsimosioms kartoms.
Europa, žinoma, yra išgyvenusi bei iškentėjusi ir baisių klystkelių. Čia minėtinas ideologinis filosofijos, mokslo ir tikėjimo susiaurinimas, piktnaudžiavimas religija bei protu siekiant imperialistinių tikslų, žmogaus orumo trypimas teoriniu arba praktiniu materializmu ir galiausiai pakantos išsigimimas, kai pakanta virsta abejingumu prarandant bet kurią sąsają su išliekančiomis vertybėmis. Tačiau prie Europos savybių taip pat priskirtina savikritika, kuria ji ypač išsiskiria plačiuose pasaulio kultūrų baruose.
Gyvybė
Pirmiausia Europoje buvo suformuluota žmogaus teisių sąvoka. Pagrindinė žmogaus teisė, visų kitų teisių sąlyga, yra teisė į pačią gyvybę. Tai galioja gyvybei nuo prasidėjimo iki jos natūralios pabaigos. Todėl abortas negali būti žmogaus teisė jis yra jos priešingybė. Jis yra gili socialinė žaizda, kaip nenuilstamai pabrėždavo mūsų miręs brolis kardinolas Franzas Königas.
Kalbu apie tai genamas ne kokio nors ypatingo bažKalbu apie tai genamas ne kokio nors ypatingo bažnytinio intereso. Veikiau ginu iš pagrindų žmogišką reikalą bei užtariu balso neturinčius negimusiuosius. Nenugręžiu akių nuo daugybės moterų problemų bei konfliktų ir suvokiu, jog mūsų kalbėjimo įtikimumas priklauso ir nuo to, ką pati Bažnyčia daro, idant padėtų tokioms moterims.
Kartu raginu atsakingus politikus neleisti, kad vaikai būtų paverčiami ligos atvejais, ir faktiškai nepanaikinti jūsų teisinėje santvarkoje įtvirtintos aborto kaip neteisybės traktuotės. Sakau tai rūpindamasis žmogiškumu. Tačiau tai tik viena pusė to, kas man kelia nerimą. Kita yra daryti visa, kad Europos šalys vėl taptų svetingesnės vaikams. Raginkite santuoka naują šeimą įsteigiančius jaunus žmones tapti motinomis ir tėvais. Taip padarysite gera ne tik jiems patiems, bet ir visai visuomenei. Tad dar labiau stenkitės skatinti aplinkybes, įgalinančias jaunas poras auginti vaikus. Bet visa tai liks bergždžia, jei mums nepavyks mūsų šalyse vėl sukurti džiaugsmo ir pasitikėjimo gyvenimu aplinką, kurioje vaikai būtų išgyvenami ne kaip našta, bet kaip dovana visiems.
Didelį rūpestį taip pat kelia debatai dėl aktyviosios eutanazijos. Gresia pavojus, jog sunkiai sergantiems ir pagyvenusiems žmonėms vieną dieną gali būti pradėtas daryti pasąmoninis arba ir neslepiamas spaudimas paprašyti mirties arba patiems save numarinti. Teisingas atsakas į kančią gyvenimo pabaigoje yra ne aktyvioji eutanazija, bet dėmesys, mirštančiojo globa ypač padedant paliatyviajai medicinai. Norint įtvirtinti humanišką mirštančiojo globą, kuo skubiau įgyvendintinos struktūrinės reformos visose medicinos bei socialinės sistemos srityse ir sukurtinas paliatyviosios slaugos tinklas. Tačiau būtini ir konkretūs žingsniai sunkiai sergančiųjų bei mirštančiųjų, jų šeimos narių, gydytojų bei slaugos personalo psichinės ir pastoracinės globos srityje. Slaugos namų sąjūdis čia daug nuveikia. Tačiau jam negalima deleguoti viso tokių užduočių pluošto. Daugybė kitų žmonių turėtų būti pasirengę sunkiai sergančiųjų bei mirštančiųjų globai skirti laiko ir pinigų bei akintini tai daryti.
Proto dialogas
Nuo europietiškojo paveldo neatsiejama mąstymo tradicija, kuriai iš pagrindų svarbi esminė tikėjimo, tiesos ir proto atitiktis. Galiausiai kalbama apie tai, ar protas yra visų daiktų pradžia bei pradas, ar ne. Ar tikrovė yra atsitiktinumo ir būtinumo vaisius, taigi protas yra atsitiktinis šalutinis neprotingybės produktas ir neprotingybės vandenyne galiausiai lieka bereikšmis, ar vis dėlto tiesa yra tai, kas sudaro pagrindinį krikščioniškojo tikėjimo įsitikinimą: In principio erat verbum pradžioje buvo žodis, visų daiktų pradžioje yra kūrybingas Dievo, nusprendusio apsireikšti žmonėms, protas.
Leiskite man čia pacituoti Jürgeną Habermasą, filosofą, kuris pats neišpažįsta krikščioniškojo tikėjimo: Normatyviai modernybės savivokai krikščionybė buvo ne vien katalizatorius. Egalitarinis universalizmas, iš kurio radosi laisvės bei solidaraus bendro gyvenimo idėjos, yra tiesioginis žydų teisingumo ir krikščioniškosios meilės etikos paveldas. Šis paveldas, išlaikant nepakitusią esmę, būdavo vis kritiškai pasisavinamas ir naujaip aiškinamas. Tam iki šiandien nėra kitos alternatyvos, teigia Habermasas.
Europos užduotys pasaulyje
Atsižvelgiant į Europos nepakartojamą pašaukimą, Europai tenka ir unikali atsakomybė pasaulyje. Čia pirmiausia nevalia atsisakyti pačiam savęs. Demografiškai sparčiai senėjantis žemynas neturėtų tapti dvasiškai pasenusiu žemynu. Europa geriau save suvoks, jei priims atsakomybę pasaulyje, atitinkančią jos nepakartojamą dvasinę tradiciją, jos nepaprastus gebėjimus ir jos didžiulę ekonominę galią. Todėl Europos Sąjunga turėtų imtis vadovaujančio vaidmens kovojant su skurdu pasaulyje ir siekiant taikos. Su dėkingumu turime konstatuoti, kad Europos šalys bei Europos Sąjunga yra vienos iš didžiausių tarptautinės plėtros materialinių rėmėjų, tačiau jos taip pat turėtų panaudoti ir savo politinę įtaką kalbant, pavyzdžiui, apie itin primygtinį Afrikos iššūkį, keliamą tokių milžiniškų šio žemyno tragedijų kaip AIDS rykštė, padėtis Darfūre, neteisingas gamtos išteklių išnaudojimas ir nerimą kelianti prekyba ginklais. Savo politinėmis bei diplomatinėmis pastangomis Europa ir jos šalys lygiai taip pat negali palikti nuošalyje rimtos situacijos Artimuosiuose Rytuose, kur visiems privalu prisidėti prie skatinimo atsisakyti prievartos, puoselėti abipusį dialogą bei siekti tikrai taikaus sugyvenimo. Tinkamais prekybiniais mainais plėtotini ir santykiai su Lotynų Amerikos bei Azijos žemyno tautomis. <...>