Apie vienuolių maldą ir teologijos studijas

Ištrauka iš popiežiaus Benedikto XVI kalbos, pasakytos rugsėjo 9 d. Šventojo Kryžiaus cistersų vienuolyne

<...> Vienuoliai nėra vieninteliai, kurie meldžiasi; meldžiasi ir kiti žmonės – vaikai, jaunuoliai, pagyvenusieji, vyrai ir moterys, susituokusieji ir viengungiai – meldžiasi ar bent turėtų melstis kiekvienas krikščionis.

Tačiau vienuolių gyvenime maldai tenka ypatinga vieta: ji yra jų profesijos ašis. Jų profesija – melstis. Bažnyčios tėvų laikais vienuoliškasis gyvenimas būdavo apibūdinamas kaip angelų. O esminiu angelų momentu laikytas garbinimas. Jų gyvenimas yra garbinimas. Taip turėjo ir būti tarp vienuolių. Jie meldžiasi pirmiausia ne dėl to ar ano, bet tiesiog dėl to, kad Dievą verta garbinti. Todėl tokia nesuinteresuota malda, trokštanti būti grynomis pamaldomis, pagrįstai vadinama officium. Tai „tarnystė“, vienuolių „šventoji tarnystė“. Ji teikiama trejybiškam Dievui, labiau už viską vertam „priimti šlovę, pagarbą ir galybę“ (Apr 4, 11), nes jis visa įstabiai sutvėrė ir dar įstabiau atpirko.

Dievui pašvęstųjų officium kartu yra šventoji tarnystė ir liudijimas žmonėms. Kiekvienas žmogus savo širdies gelmėje nešioja sąmoningą ar nesąmoningą galutinės pilnatvės, didžiausios laimės, tad galiausiai Dievo troškimą. Vienuolynas, kuriame bendruomenė kasdien po kelis kartus susirenka šlovinti Dievą, liudija, kad šis pirmapradis žmogaus troškimas nėra bergždžias.

Dar labiau negu mes, žmonės, Dievo ieškome bei ilgimės, esame jo ieškomi bei trokštami, maža to, atrandami ir atperkami! Visų laikų ir tautų žmonių, visų filosofų, religijų ir kultūrų žvilgsnis galiausiai atsiremia į plačiai atmerktas nukryžiuoto ir prisikėlusio Dievo Sūnaus akis; jo atvira širdis yra meilės pilnatvė. Kristaus akys yra mylinčio Dievo žvilgsnis. Kryžiaus atvaizdas virš altoriaus, kurio romaninis originalas yra Sarzano katedroje, liudija, kad šis žvilgsnis skirtas kiekvienam žmogui. Mat Viešpats žvelgia mums kiekvienam į širdį.

Vienuolystės šerdis yra garbinimas – buvimas angelų būdu. Bet kadangi vienuoliai šioje žemėje yra žmonės su kūnu ir krauju, šventasis Benediktas prie centrinio imperatyvo ora dar pridūrė antrą – labora. Šventojo Benedikto ir šventojo Bernardo supratimu, vienuoliškajame gyvenime nuo maldos neatsiejamas darbas, Žemės formavimas pagal Kūrėjo valią. Tad vienuoliai visais amžiais, remdamiesi žvilgsniu į Dievą, darydavo Žemę gyvenamą bei gražią. Kūrinijos tausojimas bei šventinimas kilo būtent iš jų žvelgimo į Dievą. Ora et labora ritmu Dievui pašvęstųjų bendrija liudija Jėzuje Kristuje į mus žvelgiantį Dievą, kurio žvilgsnis daro žmogų ir pasaulį teisius.

Todėl jūsų pirmutinė tarnystė šiam pasauliui turėtų būti jūsų malda ir liturgijos šventimas. Kiekvienas kunigas, kiekvienas Dievui pašvęstas asmuo turėtų laikytis nusistatymo „niekam neteikti pirmenybės pamaldų atžvilgiu“. Tokio nusistatymo grožis taip reikšis liturgijos grožiu, kad ten, kur drauge giedosime, šlovinsime, švęsime ir garbinsime Dievą, ten žemėje atsidurs dalis dangaus.

Pastangos liturgijos labui vis dėlto neturi nustelbti esminės žvilgsnio į Dievą reikšmės. Stovime prieš Dievą – jis kalba su mumis ir mes su juo. Visada, kai liturgijos apmąstymuose dėmesys imamas skirti tik tam, kaip liturgiją padaryti patrauklią, įdomią ir gražią, liturgija jau patiria nuosmukį. Arba ji yra opus Dei, kur tikrasis subjektas yra Dievas, arba ji tokia nėra. Prašau – švęskite liturgiją žvelgdami į Dievą bendrystėje su šventaisiais, su visų laikų bei vietų gyvąja Bažnyčia, idant ji išreikštų žmogui draugiško Dievo grožį bei iškilumą. <...>

<...> Dievas niekada nėra vien teologijos objektas, jis visada kartu yra jos gyvasis subjektas. Krikščioniškoji teologija niekada nėra vien žmogiška kalba apie Dievą, jį visada sykiu taip pat yra logos ir logika, kurioje pasirodo Dievas. Todėl mokslinis intelektualumas ir gyvas maldingumas yra du studijų elementai, neišvengiamai reikalaujantys vienas kito kaip papildinio.

Cistersų ordino tėvas, šventasis Bernardas, priešinosi objektyvizuojančio racionalumo atskyrimui nuo bažnytinio dvasingumo. Mūsų šiandienė situacija kitokia ir kartu labai panaši. Stengiantis būti pripažintai griežtai moksline šiuolaikine šio žodžio prasme, teologijai gali pristigti tikėjimo oro. Bet lygiai kaip liturgija, kuri, užmiršusi žvelgti į Dievą, nustoja būti liturgija, taip ir teologija, nebekvėpuojanti tikėjimo erdvėje, liaujasi buvusi teologija; tada belieka kelios daugiau ar mažiau tarpusavyje susijusios disciplinos. Tačiau kur bus praktikuojama „klūpančioji teologija“, kokios reikalavo Hansas Ursas von Balthasaras (plg. Hans Urs von Balthasar. „Theologie und Heiligkeit“, 1948 m. rašinys leidinyje: Verbum Caro. Schriften zur Theologie I. Einsiedeln 1960, 195–224), ten netrūks vaisių Bažnyčiai nei Austrijoje, nei už jos ribų. <...>

© „Bažnyčios žinios“