Palaiminimų šventieji

Visi Šventieji
Apr 7, 2–4, 9–14; 1 Jn 3, 1–3; Mt 5, 1–12a

Šiandienos šventė yra Dievo šlovinimo ir padėkos už jo nepamatuojamą dosnumą ir meilę šventė. Šventasis Jonas rašo: „Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai – ir esame!“ Per Dievo Sūnų tampame šventumo dalininkais, Dievo vaikais. Dievo Sūnuje visi esame kviečiami tapti įsūniais, užmegzti tvirtą asmeninį ryšį su dangiškuoju Tėvu. Šis santykis perkeičia mūsų gyvenimą: žinome, jog esame Tėvo mylimi, ir tai keičia mūsų požiūrį. Žinome, kad Viešpats veda mus į meilės pergalę. Palaiminimų Evangelija atskleidžia Dievo planą mūsų atžvilgiu. Dangaus Tėvas laimina savo vaikus, jis trokšta, kad būtume laimingi. Dievas visuomet atveria teigiantį žvilgsnį. Pradžios knygos kūrimo pasakojime Dievas gėrisi sukurtaisiais dalykais ir būtybėmis. Jis labiausiai gėrisi sukūręs žmogų. Jėzus palaiminimais siekia įkvėpti vilties, moko tikėjimu įžvelgti palaiminimus iš pažiūros sunkiomis kasdienos situacijomis.

Jei apklaustume, kas nori būti šventuoju, galime būti beveik tikri, kad dauguma apklaustųjų mandagiai atsisakytų. Rastume daugiau tokių, kurie iš savo aplinkos nurodytų tą ar kitą esant šventą žmogų, tačiau apie save pačius veikiausiai sakytų: „Tai ne man.“ Tai rodo, kad daugelis krikščionių nesieja šventumo su kasdieniu gyvenimu. Šventumas jiems atrodo tarsi uniforma, į kurią netelpa gyvenimo spalvos, individualūs asmenybės bruožai. Kita vertus, kiekvieno žmogaus širdyje gyvuoja laimės, gyvenimo pilnatvės troškimas. Pasak šventojo Augustino, mūsų visų širdis nerami ir gali rasti atilsį tik Dieve. Būti šventam iš tikrųjų reiškia būti pas Dievą, būti danguje. Martinas Buberis savo chasidiškose istorijose pasakoja apie išmintingą rabį, kuris gyvenimo pabaigoje sakė: „Būsimajame pasaulyje manęs neklaus: kodėl tu nebuvai Moze? Manęs klaus, kodėl nebuvau savimi?“

Visų Šventųjų šventė pirmiausia yra nežinomų šventųjų šventė. Bažnyčios pripažinti ir vardais žinomi šventieji ir taip per liturginius metus turi jiems paskirtas paminėjimo dienas. Tačiau tas didžiulis šventųjų būrys, kurio niekas negali suskaičiuoti, tas visų tautų, genčių ir kalbų anoniminių šventųjų būrys yra nepalyginamai didesnis už visų žinomų šventųjų būrį. Šiandien minime būtent „visus šventuosius“. Ši šventė koreguoja paplitusius iškreiptus įsivaizdavimus, kurie tik trukdo suvokti šventumą ir eiti šventumo keliu. Kas yra šventasis? Ar tas, kuris niekuomet nepadarė nuodėmės? Ne. Tai tas, kuris tvirtai trokšta būti Jėzaus mokiniu. Jėzus piešia krikščionio šventojo portretą aštuoniais sakiniais. Šie sakiniai pranoksta dešimties Dievo įsakymų reikalavimus. Jėzus reikalauja, kad rastume savo gyvenimo ir šventumo kelią, kuris toli gražu nėra visiems savaime suprantamas ar priimtinas. Šventas tas, kuris yra varguolis savo dvasia. Toks žmogus neprisiriša prie nuosavybės, bet laisvai Jėzaus mintimi valdo tai, kas jam patikėta. Tokio žmogaus poreikiai yra kuklūs. Jis jaučiasi mažas Dievo didybės akivaizdoje. Dvasios vargdienis iškelia Dievo darbą, o ne savo pastangų rezultatus. Brangina dvasines gėrybes. Jis žino, kad titulai, rangai, galia ir turtai Dievo akivaizdoje nieko nereiškia. Jo tikrasis turtas – Dievo karalystė.

Šventieji yra liūdintys: juos slegia žmonijos dorovės būklė, polinkis į blogį, nepastovumas. Juos vargina šio pasaulio poreikiai ir jų laikinumas. Juos kamuoja smurto triumfas. Šventųjų liūdesys veda į atgailą. Šventieji yra romūs. Jie vis iš naujo nepavargdami imasi daryti gėrį. Vis iš naujo stengiasi viską gaivinti meile ir, nepaisydami daugybės priešingų patirčių, tebetiki meile. Jie nepakelia balso ir neištaria aštrių žodžių, nes žino, kad švelnūs žodžiai atveria širdis. Jie laiko kantrybę ne silpnumu, bet gyvenimo jėga.

Šventieji alksta ir trokšta teisybės. Jie kasdien iš naujo aistringai trokšta Dievo žodžio ir Dievo gyvybės, trokšta bendrystės su juo. Maldingumas jiems nėra tik atsitiktinis užsiėmimas ar pomėgis. Tokie žmonės nuolat ir nepaliaujamai ieško Dievo, siekia pažinti jo valią. Šventieji yra gailestingi. Jie nesigėdija turėdami gerą širdį. Su meile žvelgia į visą kūriniją, ypač į kitus žmones, vargstančius ar nusikaltusius. Gailestingieji gailisi žmonių, kuriems nesiseka, net ir tuomet, jei dėl tos situacijos jie būna patys kalti. Jie nedelsia solidariai dalyvauti kančioje. Moka paguosti, patarti ir padėti. Nė vienas nebuvo nuviltas, kreipdamasis į plačiai atvertą visų rūpesčiams jų širdį.

Šventieji yra tyraširdžiai. Jie nuoširdūs su Dievu ir kitais žmonėmis. Nuo jų nereikia saugotis ar slėptis. Jų žvilgsnis ir žodis yra tiesus. Jų meilė yra nuoširdi ir suvaldyta. Jei tokie žmonės užsiima verslu, jų darbo metodai ir moralė yra švarūs ir patikimi. Balti yra ne vien jų marškiniai. Žinodami, kad šiame pasaulyje išlaikyti skaisčią širdį sunki užduotis, šventieji yra budrūs ir nepalenkiami.

Šventieji yra taikdariai nepriklausomai nuo to, kokios jie profesijos. Jie ieško siejančių dalykų ir bendros veikimo programos. Jie žino, jog taika nėra kuriama pigiai ar veltui. Jie yra pasiryžę mokėti taikos kainą. Šventieji nėra ta trečioji šalis, kuri tik stebi ir šaiposi. Jie tarpininkaujanti ir taikinanti šalis. Kartais jie atsiduria kovojančių šalių fronto linijoje, tačiau ramybės Dievas atpažįsta juos kaip savo vaikus ir žino jų širdies intenciją. Šventieji yra persekiojami dėl teisybės. Jų neįmanoma nupirkti ar prievarta parklupdyti ant kelių. Jie nepasiduoda spaudimui. Nepyksta suvokdami, jog yra asmeniškai persekiojami dėl teisybės. Persekiojimas jiems yra patvirtinimas, kad jie – Jėzaus mokiniai.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“