Popiežius jaunimui: „Plaukite prieš srovę!“

Šiek tiek sutrumpintas popiežiaus Benedikto XVI pamokslas per Eucharistijos šventimą rugsėjo 2 d. Lorete Italijos jaunimo Agoros projekto proga

<...> Dangiškasis Tėvas, daugel kartų ir įvairiais būdais kalbėjęs žmonėms (plg. Žyd 1, 1) bei siūlęs savo Sandorą ir dažnai susidurdavęs su pasipriešinimu bei atmetimu, atėjus laikų pilnatvei, panoro sudaryti su žmonėmis naują, galutinę ir neatšaukiamą Sandorą, kurią jis užantspaudavo savo dėl visos žmonijos išganymo mirusio ir prisikėlusio vienatinio Sūnaus krauju. Jėzus Kristus, žmogumi tapęs Dievas, panoro Marijoje prisiimti mūsų kūną, dalyvauti mūsų gyvenime ir dalytis mūsų istorija. Kad įgyvendintų savo Sandorą, Dievas ieškojo jaunos širdies ir ją surado Marijoje, „mergelėje“.

Dievas ir šiandien tebeieško jaunų širdžių, kilniaširdžių jaunų žmonių, gebančių suteikti jam vietos savo gyvenime, kad galėtų būti Naujosios Sandoros protagonistais. Norint priimti tokį žavintį pasiūlymą, kokį mums siūlo Jėzus, norint sudaryti su juo sandorą, būtina viduje būti jaunam, gebančiam leistis būti užkalbinamam jo naujybės, idant kartu su juo galima būtų sukti naujais keliais. Jėzui, kaip liudija pokalbis su jaunu turtuoliu (plg. Mt 19, 16–22; Mk 10, 17–22), patinka jauni žmonės; jis gerbia jų laisvę, tačiau kartu nenuilsdamas siūlo jiems aukštesnius gyvenimo tikslus – Evangelijos naujybę ir šventos gyvensenos grožį. Sekdama savo Viešpaties pavyzdžiu, Bažnyčia irgi rodo tokį dėmesį. Štai kodėl, mieli jaunuoliai, ji taip meiliai į jus žvelgia bei yra arti jūsų džiaugsmo ir šventės, išbandymo ir pasimetimo momentais; ji stiprina jus sakramentinės malonės dovanomis bei lydi jus, kai svarstote, kokį pašaukimą pasirinkti. Mieli jaunuoliai, leiskitės būti įtraukiami į naują gyvenimą, kylantį iš susitikimo su Kristumi, ir tada tapsite jo taikos apaštalais savo šeimose, tarp savo draugų, savo bažnytinėse bendruomenėse bei įvairiose srityse.

Bet kas padaro žmogų tikrai „jauną“ Evangelijos prasme? Šiuo mūsų susitikimu, vykstančiu Marijos šventovės šešėlyje, esame kviečiami žvelgti į Dievo Motiną. Tad paklauskime savęs: Kaip Marija išgyveno savo jaunystę? Kodėl joje tapo galima tai, kas neįmanoma? Ji pati mums tai atskleidžia Magnificat giesmėje: Dievas „pažvelgė į nuolankią savo tarnaitę“ (Lk 1, 48a). Labiau už viską Dievas Marijoje brangina jos nusižeminimą. Ir būtent apie nusižeminimą kalbama abiejuose kituose šiandienės liturgijos skaitiniuose. Argi ne laimingas sutapimas, kad tokia žinia adresuojama mums kaip tik čia, Lorete? Mūsų mintys čia krypsta į šventuosius Nazareto namus, kurie yra nusižeminimo šventovė, – į žmogumi, mažu tapusio Dievo nusižeminimą ir jį į savo įsčias priėmusios Marijos nusižeminimą, į Kūrėjo nusižeminimą ir kūrinio nusižeminimą. „Juo esi didesnis, juo labiau nusižemink, ir rasi malonę pas Viešpatį. <...> nusižeminusieji jį garbina“, – sakoma vienoje Siracido knygos vietoje (3, 18); o po palyginimo apie pakviestuosius į vestuves Jėzus Evangelijoje skelbia: „Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14, 11). Ši Rašto atidengta perspektyva dabarties kultūrai bei šiandienio žmogaus jautrumui pasirodo gan provokuojama. Nusižeminantis suvokiamas kaip tas, kuris pasiduoda, kaip silpnesnis, kaip tas, kuris neturi ko pasakyti pasauliui. Tuo tarpu būtent tai – karališkasis kelias, ir ne tik todėl, kad nusižeminimas yra didelė žmogiškoji dorybė, bet kad tai pirmiausia yra paties Dievo veikimo būdas. Tai Kristaus, Naujosios sandoros Tarpininko, pasirinktas kelias: „Jis ir išore tapo kaip visi žmonės; jis nusižemino, tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 8).

Mieli jaunuoliai, mano galva, šiuose Dievo žodžiuose apie nusižeminimą glūdi svarbi ir kaip niekada aktuali žinia jums, kurie trokštate sekti paskui Kristų ir būti jo Bažnyčios nariais. Žinia tokia: eikite ne išdidumo, bet nusižeminimo keliu. Plaukite prieš srovę: neklausykite viliojančių bei įtikinėjančių balsų, šiandien daug kur propaguojančių arogantiškumo ir smurto, puikybės ir sėkmės bet kokia kaina siekimo, išorinio spindesio ir turėjimo būties sąskaita persunktus gyvenimo modelius. Jūs esate tokios daugybės žinių, pasiekiančių jus pirmiausia per žiniasklaidą, adresatai! Būkite budrūs! Būkite kritiški! Neplaukite su banga, sukeliama šios galingos įkalbinėjimo kampanijos! Nebijokite, mieli bičiuliai, pirmenybę teikti „alternatyviems“ keliams, kuriuos mums atskleidžia tikroji meilė, – blaiviai ir solidariai gyvensenai; nuoširdiems ir tyriems emociniams santykiams; sąžiningam įsipareigojimui studijuoti ir dirbti; giliam suinteresuotumui bendruoju gėriu. Nebijokite pasirodyti kitokie ir būti kritikuojami už tai, kas gali atrodyti bergždžia ir nemadinga: jūsų bendraamžiai, bet sykiu ir suaugusieji, ypač tie, kurie, regis, labiausiai nutolę nuo Evangelijos nuostatų ir vertybių, jaučia gilų poreikį pamatyti tuos, kurie išdrįstų gyventi pagal Jėzaus Kristaus apreikštą žmogiškumo pilnatvę.

Tad nusižeminimo kelias, mieli bičiuliai, yra ne pasidavimo, bet drąsos kelias. Tai ne pralaimėjimo rezultatas, bet meilės pergalės prieš egoizmą ir malonės pergalės prieš nuodėmę vaisius. Jei sekame paskui Kristų ir laikomės Marijos pavyzdžio, turime turėti drąsos nusižeminti, turime nuolankiai patikėti save Viešpačiui, nes tik taip galime tapti klusnūs įrankiai jo rankose bei leisti jam nuveikti mumyse didelių dalykų. Kokių didelių stebuklų Viešpats padarė Marijoje ir šventuosiuose! Turiu prieš akis, pavyzdžiui, Italijos globėjus Pranciškų Asyžietį ir Kotryną Sienietę. <...> Turiu, be to, prieš akis daugybę berniukų ir mergaičių, priklausančių „anoniminių“ šventųjų būriui, bet jie nėra anoniminiai Dievui. Jam kiekvienas konkretus žmogus nepakartojamas, turintis savo vardą bei savo veidą. Visi – jūs tai žinote – pašaukti būti šventi!

Kaip matote, mieli jaunuoliai, nusižeminimas, kurio mus pamokė Viešpats ir kuriuo kiekvienas pagal savo savitą pašaukimą gyveno šventieji, anaiptol nėra gyvenimas visko išsižadant. Pažvelgime į Mariją: eidami į jos mokyklą, ir mes kaip ir ji galime patirti Dievo „taip“ žmonijai, iš kurio gimsta visi mūsų gyvenimo „taip“. Tiesa, iššūkių, kurių jūs turite imtis, yra daug ir didelių. Bet pirmutinė visada lieka užduotis sekti paskui Kristų iki galo, be išlygų ir kompromisų. O sekti paskui Kristų reiškia jaustis gyva jo kūno, kuris yra Bažnyčia, dalimi. Negalima vadintis Jėzaus mokiniu, nemylint jo Bažnyčios bei ja nesekant. Bažnyčia yra mūsų šeima, kurioje meilė Viešpačiui ir broliams, pirmiausia dalyvaujant Eucharistijoje, leidžia patirti džiaugsmą, jau dabar iš anksto paragauti būsimo gyvenimo, kuris visas bus nušviestas meilės. Kasdienybėje turėtume stengtis čia, apačioje, gyventi taip, tarsi jau būtume ten, viršuje. Tad jautimasis Bažnyčia yra visiems skirtas pašaukimas į šventumą, tai kasdienės pastangos statydinti bendrystę bei santarvę, įveikiant bet kokį pasipriešinimą bei nugalint visokį nesupratingumą. Bažnyčioje rengiame save meilei mokydamiesi neatlyginamai priimti artimą, dėmesingai rūpintis išgyvenančiaisiais sunkumus, vargšais ir mažiausiaisiais. Pamatinis motyvas, vienijantis tikinčiuosius Kristuje, yra ne sėkmė, bet gėris, gėris, kuris juo autentiškesnis, juo bendriau juo dalijamasi, ir kuris pirmiausia yra ne turtas ar valdžia, bet būtis. Taip, padedant žmonėms, statydinamas Dievo miestas, augantis žemėje ir kartu nužengiantis iš dangaus, nes plėtojasi tik žmogui ir Dievui susitinkant bei bendradarbiaujant (plg. Apr 21, 2–3).

Sekti paskui Kristų, mieli jaunuoliai, reiškia, be to, nuolatines pastangas savo indėliu prisidėti prie teisingesnės ir solidaresnės visuomenės, kurioje visi galėtų mėgautis žemės gėrybėmis, statydinimo. Žinau, kad daugelis iš jūsų kilniadvasiškai liudijate tikėjimą įvairiose socialinėse srityse, darbuodamiesi kaip savanoriai bei kiekvienoje bendruomenėje skatindami bendrąjį gėrį, taiką ir teisingumą. Viena sričių, kurioje darbuotis neatidėliotinai būtina, neabejotinai yra kūrinijos išsaugojimas. Naujoms kartoms patikėta planetos ateitis – planetos, kurioje matyti aiškių ženklų, kad plėtojantis ne visada mokėta išlaikyti trapią gamtos pusiausvyrą. Kol nevėlu, būtina priimti drąsius sprendimus, kuriais būtų iš naujo sukurtas stipresnis ryšys tarp žmogaus ir Žemės. Norint apgręžti tendencijas, grasinančias negrįžtamo smukimo situacija, būtina tarti ryžtingą „taip“, kad būtų išsaugota kūrinija. <...>

© „Bažnyčios žinios“