„Bažnyčios žinios“. 2007 spalio 31, Nr.20. <<< atgal į numerio turinį

Pabaigos ženklai

33 eilinis sekmadienis (C)
Mal 3, 19–20a; 2 Tes 3, 7–12; Lk 21, 5–19

Priešpaskutinį liturginių metų sekmadienį Bažnyčia kviečia apmąstyti laikų pabaigos tiesas. Pranašo Malachijo skaitinys parengia eschatologinei Evangelijos žiniai. Senajame Testamente dažnai kalbama apie „Viešpaties dieną“. Daugelis ją įsivaizdavo kaip išlaisvinimo, džiaugsmo ir laimės dieną. Tačiau pranašai skelbė, jog tai bus taip pat Dievo rūstybės diena. Pasak pranašo Sofonijo, „didžioji Viešpaties diena jau arti“: pykčio, sielvarto ir skausmo, pražūties ir siaubo, tamsos ir sutemų diena. Pranašas Malachijas skelbia, kad artėja „diena, liepsnojanti kaip krosnis“. Ši diena tarsi ražienas sudegins įžūliuosius ir nedorėlius. Tačiau pagarbiai bijantiesiems Dievo vardo patekės teisumo saulė, skleidžianti šviesą, džiaugsmą ir laimę.

Krikščionims nedera stumti šalin minčių apie pasaulio pabaigą, turime nesiliauti apie tai mąstę ir kalbėję, net jei dėl to iš mūsų šaipomasi. Griūties ir siaubo dienos bus tokios pat tikros kaip kitos kalendoriaus dienos. Jėzaus bendraamžių ausims buvo baisu girdėti, kad Jeruzalės šventykla bus sugriauta iki pat pamatų. Buvusią šio statinio didybę galima patirti prie išlikusios Raudų sienos. Mums sunku įsivaizduoti analogišką netektį. Žinia apie didingiausių šventovių, katedrų ar bazilikų griuvimą nebūtų tolygi, nes be jų pasaulyje yra tūkstančiai kitų maldos namų. Žinia apie Jeruzalės šventyklos sugriovimą Jėzaus klausytojams žydams turėjo skambėti aiškiai ir nedviprasmiškai: ji reiškė, kad Dievas pasitraukė ir apleido savo tautą. Ši žinia turėjo reikšti, kad Dievui nepriimtinas šventykloje vykęs jo garbinimas, pamaldos ir apskritai visa judėjų religija. Girdint tokią žinią po kojomis tarsi prasiveria žemė. Todėl Jėzus šventyklos sugriovimą skelbė kaip pasaulio pabaigos ženklą.

Jėzus yra naujasis Jeremijas. Anas pranašas prieš keletą šimtmečių skelbė, kad dėl išrinktosios tautos užsispyrėliškų nuodėmių bus išgriauta didinga Saliamono šventykla. Dėl ištikimybės Viešpaties žodžiui Jeremijas persekiotas, tačiau laikas parodė, kad jis buvo teisus. Jėzaus klausytojai išsigandę klausinėja, kada tai įvyksią ir kokie būsią šį sugriovimą pranašaujantys ženklai. Klausimą dėl laiko Jėzus palieka neatsakytą. Nenustatydamas jokios datos jis pateikia tik labai bendrus paskutinių laikų ženklus, būdingus ne tik anai epochai, bet ir mūsų dienoms. Pasaulio pabaiga grėsmingai galioja visiems laikams. Nors Jėzus aiškiai atsisakė nurodyti laikų pabaigos datą, ją pranašauja apsišaukėliai pranašai. Pakanka prisiminti prieš keletą metų „astrologų“ keltą sumaištį istorijai žengiant per kalendorinį tūkstantmečių slenkstį. Apaštalas Paulius įspėja tesalonikiečius, kad laukiant Jėzaus atėjimo nedera tinginiauti ir apleisti žemiškųjų reikalų.

Visos žmonijos pabaiga įmanoma tik tokiu atveju, jei ji įvyksta staiga. Pasaulio pabaigos ženklas yra apsimetėlių klaidintojų pasirodymas. Tie klaidintojai pasinaudoja neišdildomu žmonių ilgesiu, vienokiu ar kitokiu pavidalu laukiant žmonijos gelbėtojo. Per tūkstančius garsiakalbių tie klaidintojai šaukė ir šaukia: „Tai aš!“ ir „Atėjo metas!“ Jėzus blaiviai įspėja: „Neikite paskui juos.“ Sekdami paskui netikrus pranašus pasuktume į klystkelius, vedančius į nelaimes. Pasaulio pabaigos ženklai yra taip pat katastrofos, karai, sukilimai, kurių metu žmonės praranda savo turtą, gyvybę bei sveikatą. Tačiau pasaulio pabaiga neįvyksta net tuomet, kai tauta sukyla prieš tautą ar karalystė prieš karalystę, net jei įsivyrauja tarptautinis chaosas. Visa tai turi įvykti, kad žmonės suvoktų savo laisvo pasirinkimo padarinius. Tačiau pasaulio pabaiga yra Dievo rankoje.

Jėzus nurodo taip pat gamtos katastrofas kaip pasaulio pabaigos ženklus. Iki pat paskutinės dienos žmoniją vargins ligos, žmonės kentės nuo bado, nors dėta tiek daug pastangų tenkinant šiuos poreikius. Žmonijai niekuomet nepavyks iki galo paversti pasaulio rojumi. Vargas ir išbandymai yra atviros durys į Dievą. Jokie laikai neuždaro šių durų iki galo. Pasaulio pabaigos ženklai yra ir Jėzaus mokinių persekiojimas dėl Evangelijos. Jėzaus mokinių laukia negeri laikai: nors yra lojalūs savo šalių piliečiai, jie kentės dėl konfliktų su valdžios atstovais. Jų nusikaltimas tas, kad tiki į Viešpatį Kristų, nori išlaikyti sąžinės laisvę ir klausyti Dievo labiau negu žmonių. Šie išbandymai atveria pozityvią galimybę: įkalinimai ir apklausos duos mokiniams progą liudyti Kristaus žinią tiems žmonėms, kurie anksčiau apie tai nebūtų išgirdę. Kristus žada įsikišti ne tiesiogiai gelbėdamas savo mokinius, tačiau įdėdamas į jų lūpas tinkamu metu deramus liudijimo žodžius. Tačiau kodėl Jėzus tiesiogiai neapsaugo savo mokinių nuo kentėjimų? Todėl kad jis gelbėja ne nuo mirties, bet per mirtį.

Liūdna girdėti, kad pavojaus laikais krikščionys neras prieglobsčio pas giminaičius ar draugus. Artimieji juos kaltins, sakydami, jog jie patys dėl to kalti. Jie juos išduos patys norėdami likti nesukompromituoti. Tokiomis aplinkybėmis sunku išlikti be kartėlio ir iškęsti visus persekiojimus. Ar galima tikėtis, kad tokį likimą atlaikys visi ar bent dauguma žmonių? Jėzus mus patikina: savo ištverme išlaikysime savo gyvybę.

parengė K.L.


© „Bažnyčios žinios“