Popiežiaus Benedikto XVI atsakymai į kunigų klausimus

2007 m. liepos 24 d. Šv. Justinos Kankinės bažnyčioje (Auronzo di Cadore) popiežius Benediktas XVI atsakė į Belluno-Feltre ir Treviso vyskupijų kunigų klausimus. Pateikiame kai kuriuos popiežiaus atsakymus.

Apie nuoseklios, nuoširdžios sąžinės ugdymą

<...> Šis pirmas klausimas leidžia aikštėn iškilti kultūrinės situacijos Vakaruose problemai, nes sąžinės sąvoka per pastaruosius du amžius patyrė gilių pokyčių. Šiandien vyrauja idėja, jog protinga, proto dalis tėra tai, ką galima išreikšti skaičiais. Kiti dalykai, vadinasi, religija ir moralė, bendrajam protui nepriklausą, nes jų neįmanoma verifikuoti arba, kaip sakoma, eksperimentiškai falsifikuoti. Tokiomis sąlygomis, kai moralė ir religija iš proto tarsi pašalinamos, vienintelis galutinis moralumo ir religijos matas yra subjektas, jokios kitokios instancijos nepažįstanti subjektyvi sąžinė. Galiausiai sprendžia subjektas, vadovaudamasis savo jausmu, savo patirtimi, savo rastais galimais kriterijais. Bet taip subjektas tampa izoliuota tikrove, parametrams, kaip buvo sakyta, kasdien mainantis.

Krikščioniškojoje tradicijoje „sąžinė“ reiškia „kartu-žinoti“ (con-scienza): esame atviri, mūsų būtis yra atvira, ji gali girdėti pačios būties balsą, Dievo balsą. Tad į mūsų būtį įrašytas didžiųjų vertybių balsas, ir žmogaus didybę sudaro būtent tai, kad jis nėra užsisklendęs, kad jo negalima apriboti materialiais, skaičiais išreikšti galimais daiktais, kad jis geba klausyti. Savo būties gelmėje galime ne tik suvokti kiekvienos akimirkos poreikius, ne vien materialius dalykus, bet ir girdėti paties Kūrėjo balsą, taip pažindami, kas gera ir kas bloga. Tokį gebėjimą girdėti, savaime suprantama, būtina ugdyti bei išskleisti. Būtent to ir siekiame savo skelbimu Bažnyčioje – išskleisti šį žmogui Dievo dovanotą iškilų gebėjimą girdėti tiesos, tad ir vertybių, balsą.

Todėl pasakyčiau, kad pirmas žingsnis turėtų būti padėti žmogui suvokti, jog pačioje mūsų esmėje glūdi iššifruotina moralinė žinia, dieviškoji žinia, kurią galime vis geriau pažinti, vis geriau išgirsti, kai mūsų vidinis gebėjimas girdėti atveriamas bei išskleidžiamas. Dabar kyla konkretus klausimas, kaip reikėtų mokyti klausyti, kaip padaryti žmones tam pajėgius, nepaisant šiuolaikinių laikų kurtybių, ką daryti, kad šis gebėjimas girdėti grįžtų, kad tai taptų tikru vyksmu, krikšto effatą, vidinės juslės atvėrimu. Turėdamas prieš akis esamą situaciją, siūlyčiau pasaulietinio ir religinio kelio, tikėjimo kelio, derinį.

Visi šiandien matome, kad žmogus gali sugriauti savo egzistencijos pagrindą, savo Žemę, ir kad todėl su šia Žeme, mums patikėta tikrove, nebegalime elgtis tiesiog taip, kaip mums patinka ir kaip kokią nors akimirką atrodo naudinga ir perspektyvu, bet turime, jei norime išgyventi, gerbti vidinius kūrinijos, šios Žemės dėsnius, juos pažinti bei jiems paklusti. Toks klusnumas Žemės balsui, būties balsui mūsų būsimai laimei daug svarbesnis negu akimirkos balsai, akimirkos troškimai. Štai pirmasis išmoktinas kriterijus: tai, kad mums kalba pati būtis, mūsų Žemė, ir kad mes turime klausytis, jei trokštame išgyventi bei iššifruoti Žemės žinią. O jei turime paklusti Žemės balsui, tai juo labiau privalome paklusti žmogaus gyvybės balsui.

Turime ne tik rūpintis Žeme, bet ir gerbti kitą ir kitus – kitą kaip nepakartojamą asmenį, kaip savo artimą ir kitus kaip Žemėje gyvenančią ir sugyventi turinčią bendruomenę. Matome, jog tai įmanoma tik absoliučiai gerbiant Dievo kūrinį, Dievo paveikslą, koks yra žmogus. Ir čia prisiartiname prie to, kad mums reikia žmonijos didžiųjų religinių patirčių.

Šios patirtys kilusios iš susitikimo su kitu, su bendruomene: žmogaus laisvė visada yra su kitais besidalijama laisvė ir ji tegali funkcionuoti tada, kai mes dalijamės savo laisvėmis bei gerbiame mūsų bendras vertybes. Mano galva, per tai galima išryškinti būtinybę nusilenkti būties balsui, nusilenkti kitų kilnumui, nusilenkti būtinybei kartu gyventi savo laisvėmis kaip „viena“ laisve. Tada bus įmanu suvokti žmonių garbingo tarpusavio gyvenimo bendrijos vertę. Taip atsiduriame, kaip sakyta, prie didžiųjų žmonijos patirčių, kuriomis reiškiasi būties balsas, pirmiausia prie Dievo tautos piligriminio kelio per istoriją pradedant Abraomo patirtimis. Šiame kelyje ne tik vėl atrandame pamatines žmogaus patirtis, bet ir per jas galime išgirsti mus mylinčio ir su mumis kalbėjusio Kūrėjo balsą.

Kalbant apie pagarbą šiandien mums kelią rodančioms ir rytoj rodysiančioms žmogaus patirtims, mano nuomone, išskirtinė vertė nuolat tenka Dešimčiai įsakymų, nes juose įžvelgiame didžiuosius kelrodžius. Dešimt įsakymų – naujai aiškinamų bei įgyvendinamų Kristaus, Bažnyčios gyvenimo bei jos patirčių šviesoje – išryškina kelias pamatines ir esmines vertybes: ketvirtasis ir šeštasis įsakymas kartu parodo, koks reikšmingas mūsų kūnas, kaip svarbu paisyti kūno, lytiškumo bei meilės įstatymų, aikštėn iškelia ištikimos meilės, šeimos vertę; penktuoju įsakymu atskleidžiama gyvybės ir bendro gyvenimo vertė; septintuoju įsakymu parodoma teisingo dalijimosi Žemės gėrybėmis vertė, kad esame Dievo kūrinijos valdytojai; aštuntuoju įsakymu aikštėn iškeliama didelė tiesos vertė.

Ketvirtojo, penktojo ir šeštojo įsakymo objektas yra artimo meilė, tuo tarpu septintojo – tiesa. Visa tai neįmanoma be bendrystės su Dievu, be pagarbos Dievui ir be Dievo buvimo pasaulyje. Pasaulis, kuriame nėra Dievo, bet kuriuo atveju virsta savivalės ir egoizmo pasauliu. Tiktai jei jame esama Dievo, jame esama ir šviesos, vilties. Mūsų gyvenimui būdinga prasmė, kurios neturime susikurti, bet kuri yra pirma mūsų, kuri mus remia. Todėl siūlyčiau kartu eiti aiškiai regimais keliais, kuriuos ir šiandien pasaulietinė sąžinė gali nesunkiai įžiūrėti, kartu mėginant nuvesti prie gilesnių balsų, tikrojo sąžinės balso, kalbančio per didžią maldos tradiciją, moralinį Bažnyčios gyvenimą. Kantriai ugdydami tai, mano manymu, galime visus išmokyti gyventi bei surasti tikrąjį gyvenimą.

Apie kunigo ir klebono prioritetus

Tai tikrai labai realistinis klausimas. Man ši problema irgi nesvetima – kiekvieną dieną šūsnys dokumentų, daugybė audiencijų, begalės darbo. Tačiau būtina nusistatyti tinkamus prioritetus ir neužmiršti esminio dalyko – Dievo karalystės skelbimo.

Išgirdęs šį klausimą prisiminiau prieš dvi savaites skaitytą Evangelijos pasakojimą apie septyniasdešimties mokinių išsiuntimą. Siųsdamas į šią pirmą didelę misiją, Viešpats šiems septyniasdešimčiai mokinių duoda tris įsakymus, kuriais, mano akimis, ir šiandien esmingai išreiškiami Kristaus mokinio, kunigo, darbo didieji prioritetai. Šie trys įsakymai yra melskitės, gydykite ir skelbkite.

Manau, jog turime rasti šių trijų pamatinių įsakymų darną, be perstojo turėti juos prieš akis kaip savo darbo ašį. Melskitės: be asmeninio ryšio su Dievu negali pavykti ir visa kita, nes Dievo ir dieviškojo gyvenimo, taip pat tikro žmogiškojo gyvenimo žmonėms negalime atnešti, jei patys neturime gyvo ir tikro ryšio, draugystės ryšio su Dievu Jėzuje Kristuje. Todėl kasdienis Švenčiausiosios Eucharistijos šventimas yra svarbus kaip pamatinis susitikimas, kuriame Viešpats kalba su manimi ir aš kalbu su save į mano rankas atiduodančiu Viešpačiu. Be Valandų maldos, per kurią įsitraukiame į didžiąją visos Dievo tautos maldą – pradedant Bažnyčios tikėjimo atnaujintos senosios tautos psalmėmis, ir be asmeninės maldos negalime būti geri kunigai, nes tada prarandame savo tarnybos esminį elementą.

Pirmasis įsakymas yra būti Dievo vyru, taigi su Kristumi bei jo šventaisiais draugaujančiu vyru. O antrasis štai toks. Jėzus yra pasakęs: gydykite ligonius, pražuvusiuosius, vargą kenčiančiuosius. Tai Bažnyčios meilė išstumtiesiems, kenčiantiesiems. Ir turtingi žmonės gali būti vidujai išstumti ir kentėti. „Gydymas“ susijęs su visomis žmogaus reikmėmis, kurios visada yra reikmės, gelmėje kreipiamos į Dievą. Tad turime, taip sakant, pažinti savo aveles, puoselėti žmogiškus santykius su mums patikėtais asmenimis, palaikyti žmogiškus ryšius ir neprarasti žmogiškumo, nes Dievas tapo žmogumi, taip patvirtindamas visus mūsų žmogiškos būties matmenis.

Bet kaip sakyta: tai, kas žmogiška ir dieviška, visada susiję. Šiam daugialypiais pavidalais besireiškiančiam „gydymui“, mano akimis, taip pat priklauso sakramentinė tarnyba. Sutaikinimo tarnyba yra įstabus gydomasis aktas, žmogui būtinas, kad jis išties būtų tikrai sveikas. Tad tokie sakramentiniai gydymo aktai, pradedant Krikštu, esminiu mūsų egzistencijos atnaujinimu, ir baigiant Sutaikinimo sakramentu bei Ligonių patepimu, labai svarbūs. Reikšmingas sielovadinis aspektas, savaime suprantama, būdingas visiems kitiems sakramentams, taip pat Eucharistijai. Turime gydyti kūną, bet pirmiausia – tokia mūsų misija – sielą. Vesdami žmones susitikti su Kristumi sakramente bei padėdami jiems atrasti maldą bei meditaciją, tyliai būnant bažnyčioje Dievo akivaizdoje, turime turėti prieš akis visas negales, visas šiandien esamas moralines ir dvasines reikmes, kurių privalome imtis.

Dabar skelbimas. Ką skelbiame? Skelbiame Dievo karalystę. Bet Dievo karalystė nėra tolima geresnio pasaulio, tapsiančio tikrove po 50 metų ar nežinia kada, utopija. Dievo karalystė yra pats Dievas – Dievas, kuris yra pas mus atėjęs ir Kristuje prie mūsų labai prisiartinęs. Štai kas yra Dievo karalystė – arti pats Dievas; mes turime artintis prie šio arti esančio Dievo, nes jis tapo žmogumi, lieka žmogumi ir be paliovos yra tarp mūsų savo Žodyje, Švenčiausiojoje Eucharistijoje ir visuose tikinčiuosiuose. Todėl skelbti Dievo karalystę reiškia kalbėti apie Dievą, daryti girdimą Dievo žodį, Evangeliją, kuri yra Dievo buvimas čia ir dabar, ir, žinoma, daryti Dievą čia ir dabar esantį, jis toks tampa Švenčiausiojoje Eucharistijoje.

Derindami šiuos tris prioritetus ir, žinoma, atsižvelgdami į visus žmogiškuosius aspektus, savo suvoktinus ribotumus, savo kunigystę galime įgyvendinti gerai. Svarbu ir nusižeminimas, leidžiantis pažinti savo jėgų ribas. Ko padaryti neįstengiame, turi padaryti Viešpats. Taip pat svarbu gebėti patikėti užduotis kitiems, gebėti bendradarbiauti – visada paisant pamatinių įsakymų: melstis, gydyti ir skelbti.

Apie sakramentų teikimą išsituokusiems ir naują civilinę santuoką sudariusiems asmenims

Tai skausminga problema ir, žinoma, nėra paprasto recepto, kaip ją reikėtų išspręsti. Dėl šios problemos kenčiame visi, nes visi šalia turime į tokią padėtį patekusių žmonių. Ir mes žinome, jog tai jiems kelia skausmą ir liūdesį, nes jie trokšta būti visiškoje bendrystėje su Bažnyčia.

Jų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime riboja ankstesnės santuokos įsipareigojimai. Ką daryti? Sakyčiau, jog pirmutinis dalykas, kiek tai įmanoma, žinoma, būtų prevencija. Todėl rengimas santuokai darosi vis svarbesnis ir būtinesnis. Bažnyčios teisė suponuoja, kad žmogus, kaip toks, ir be didelių pamokymų trokšta sudaryti žmogišką prigimtį atitinkančią santuoką, kokia nusakyta Pradžios knygos pirmuosiuose skyriuose. Jis yra žmogus, turi žmogiškąją prigimtį ir todėl žino, kas yra santuoka. Jis trokšta daryti tai, ką jam sako žmogiškoji prigimtis. Tokia prielaida bažnytinė teisė ir remiasi. Ši prielaida tiesiog savaime siūlosi: žmogus yra žmogus, ir ją jam perša jo prigimtis. Tačiau šiandien šis principas, anot kurio, žmogus trokšta to, kas glūdi jo prigimtyje, – nepakartojamai vienatinės ir ištikimos santuokos, virsta šiek tiek kitokiu principu: Volunt contrahere matrimonium sicut ceteri homines. Girdimas nebe prigimties, bet ceteri homines balsas – tai, ką visi daro. O tai, ką šiandien visi daro, nebedera su prigimtine, Kūrėjo valią, kūriniją atitinkančia santuoka. Tai, ką daro ceteri homines, yra tuoktis manant, jog santuoka vieną dieną gali žlugti ir bus galima sudaryti antrą, trečią, ketvirtą santuoką. Šis „kaip visi daro“ modelis taip virsta modeliu, prieštaraujančiu tam, ką kalba prigimtis.

Tad tampa normalu tuoktis, skirtis, vėl tuoktis, ir niekas nebemano, jog tai prieštarauja žmogiškajai prigimčiai, – bent labai sunku tokios nuomonės besilaikančių surasti. Tuo tarpu prigimtis sako ką kita negu tai, kas šiandien tapę įpročiu. Juk ji kviečia mus visą gyvenimą trunkančiai santuokai, visą gyvenimą trunkančiai ištikimybei, paženklintai ir kančių, įgalinančių išvien augti meile.

Tad rengimo santuokai kursais reikėtų atgaivinti prigimties, Kūrėjo balsą mumyse, idant už to, ką daro ceteri homines, vėl atrastume, ką mūsų giliausiuose kloduose mums sako mūsų pačių būtis. Tad tokioje situacijoje – tarp to, ką visi daro, ir to, ką sako mūsų būtis, – rengimo santuokai kursai turėtų būti kelias, kuriuo eidami vėl atrastume, ką mums sako mūsų būtis, vėl to išmoktume. Jie taip pat turi padėti priimti autentišką sprendimą Kūrėjo ir Atpirkėjo valią atitinkančios santuokos naudai. Tad tokie rengimo kursai labai svarbūs „save patį pažinti“, savo tikrąjį norą tuoktis įvertinti. Tačiau vieno rengimo neužtenka; didžiosios krizės ateina vėliau. Todėl bent per pirmuosius dešimtį metų labai svarbu sutuoktinių poras nuolatos lydėti.

Todėl parapijoje reikia rūpintis ne tik rengimo kursais, bet ir bendryste kelyje sudarius santuoką, abipusiu lydėjimu, abipuse pagalba. Tokiais krizių momentais šalimais turi būti ne tik kunigai, bet ir tai jau patyrusios, panašias kančias bei pagundas pažįstančios šeimos. Svarbu ir viena kitai padedančių šeimų tinklas, ir čia daug galėtų prisidėti įvairūs sąjūdžiai.

Pirma mano atsakymo dalis susijusi su prevencija, ne tik rengimo, bet ir lydėjimo, šeimų tinklo, labai naudingo šiandienėmis aplinkybėmis, kai visa kalba visą gyvenimą trunkančios ištikimybės nenaudai, prasme. Žmonėms reikia padėti ištikimybę surasti, mokytis jos ir per kančią. Tačiau žlugimo atveju, taigi tada, kai sutuoktiniai nebegeba laikytis pradinės valios, visada kyla klausimas, ar tikrai būta tokios valios sakramento matmeniu. Todėl egzistuoja santuokos skelbimo negaliojančia procesai. Jei pasirodo, kad santuoka buvo tikra ir, vadinasi, tuoktis daugiau nebevalia, Bažnyčia tokiems asmenis savo artumu padeda pakelti šią kitokią kančios formą. Pirmuoju atveju kančia yra įveikti krizę ir išmokti sunkiai iškovotos bei brandžios ištikimybės. Antruoju atveju kančia yra sudaryti nesakramentinį ryšį, užkertantį kelią visiškai bendrystei Bažnyčios sakramentų matmeniu. Būtina mokyti bei mokytis su tokia kančia gyventi.

Čia grįžtame prie kitos vyskupijos atstovo pirmojo klausimo. Savo kartoje, savo kultūroje turime vėl atrasti gyvybės vertę, privalome suvokti, kad kančia gali būti labai teigiama tikrovė, padedanti mums bręsti, labiau suvokti save, būti arčiau dėl mūsų kentėjusio ir su mumis kenčiančio Viešpaties. Todėl ir antruoju atveju nepaprastai svarbus kunigo, šeimų ir sąjūdžių dėmesys, asmeninis ir bendruomeninis artumas, artimo meilė, labai ypatinga meilė. Manau, kad tik giliai jaučiama, įvairiopomis globos formomis besireiškianti Bažnyčios meilė gali padėti tokiems asmenims, net ir atsidūrusiems tokioje situacijoje, suvokti save kaip Kristaus mylimus žmones, kaip Bažnyčios narius ir taip gyventi tikėjimu.

Apie jaunuolių nemokėjimą įveikti net mažiausias nesėkmes ir dėl to dažnas jų savižudybes

Mano nuomone, Jūs labai tiksliai apibūdinote gyvenimą, kuriame nėra Dievo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog Dievo mums nereikia, kad be Dievo net galime būti laisvesni, o pasaulis didesnis. Bet po kažkurio laiko pamatome, kas nutinka mūsų jaunosioms kartoms, kai Dievas išnyksta. Nietzsche yra pasakęs: „Užgeso didžioji šviesa, užgeso saulė.“ Tada gyvenimas yra atsitiktinis, jis virsta dalyku, iš kurio turiu pasistengti išspausti visa, kas geriausia, naudotis gyvenimu taip, tarsi tai būtų kažkas, kas tarnauja mano tiesioginei, apčiuopiamai ir pasiekiamai laimei.

Bet didžioji problema yra štai ši: jei Dievo nėra, jei jis nėra ir mano gyvybės Kūrėjas, tai gyvybė iš tiesų tėra tik evoliucijos fragmentas ir, kaip tokia, beprasmė. Sykiu turiu mėginti šį būties fragmentą įprasminti.

Matau, kad Vokietijoje, taip pat Jungtinėse Valstijose, šiuo metu įnirtingai ginčijamasi dėl vadinamojo kreacionizmo ir evoliucionizmo, kurie pateikiami kaip viena kitą šalinančios alternatyvos: kas tikįs į Kūrėją, turįs atmesti evoliuciją, o kas pritariąs evoliucijai, turįs atsisakyti Dievo.

Tokia priešprieša absurdiška, nes, viena vertus, yra daug mokslinių įrodymų evoliucijos naudai. Ji rodosi kaip tikrovė, kurią turime pažinti ir kuri, kaip tokia, praplečia mūsų žinias apie gyvybę bei būtį. Tačiau evoliucijos teorija neatsako į visus klausimus, pirmiausia į didįjį filosofinį klausimą: iš kur visa? Ir kaip visa galiausiai rutuliojasi žmogaus link?

Man atrodo labai svarbu – būtent tai ir norėjau pabrėžti savo paskaitoje Regensburge, kad protas, žvelgdamas į šiuos faktus, labiau prasivertų. Tačiau sykiu reikėtų suvokti, kad visai tikrovei paaiškinti jų nepakanka. Nepakanka: mūsų protas yra didesnis ir gali taip pat įžvelgti, jog mūsų protas nėra iš esmės kas nors iracionalu, nėra iracionalybės vaisius, bet kad pirma visa yra protas, kūrybingas protas, o mes esame kūrybingojo proto atspindys.

Mes esame sumanyti ir panorėti, todėl egzistuoja už mane pirmesnė idėja, už mane pirmesnė prasmė, kurią turiu atrasti, kuria turiu vadovautis ir kuri mano gyvenimą galiausiai daro reikšmingą. Pirmutinis dalykas, mano akimis, yra atrasti, kad mano būtis tikrai protinga, kad ji apmąstyta, prasminga. O mano didžioji misija yra šią prasmę atrasti, ja gyventi bei Kūrėjo sumanytai didžiai kosminei harmonijai suteikti naują elementą. Tada sunkūs dalykai tampa nuo prasidėjimo momento iki paskutinio gyvenimo atodūsio prasmingos mano būties brendimo, skleidimosi ir tobulėjimo akimirksniais.

Šią už mus ankstesnės prasmės tikrovę galime pažinti, galime vėl atrasti ir kančios bei skausmo prasmę. Žinoma, yra vengtino ir iš pasaulio šalintino skausmo – diktatūrų, neteisingų sistemų, neapykantos ir smurto sukeliamų kančių. Bet skausme glūdi ir gili prasmė, ir tik skausmą bei kančią įprasminant, mūsų gyvenimas gali bręsti.

Pirmiausia pasakyčiau, kad meilė be skausmo neįmanoma, nes meilė visada suponuoja savęs išsižadėjimą, suponuoja, kad aš atsiskirsiu nuo savęs bei priimsiu kitų kitonišką būtį. Ji suponuoja, kad aš save dovanosiu ir todėl save atiduosiu. Visa tai yra skausmas, kančia, bet kaip tik per tokią savęs atidavimo kitiems, mylimajam, ir todėl Dievui, kančią tampu didis, o mano gyvenimas atranda meilę ir meilėje – savo prasmę. Meilės neatskiriamumas nuo skausmo, nuo Dievo meilės turi įeiti į mūsų šiuolaikinę sąmonę, kad padėtų mums gyventi.

Šia prasme pasakyčiau, jog svarbu, kad jaunuoliai atrastų Dievą, tikrąją meilę, kuri tampa didi kaip tik atsižadant, ir kad jie per tai atrastų kančioje gėrį, darantį juos laisvesnius bei didesnius. Kad būtų lengviau šiuos dalykus atrasti, jaunuoliams, savaime suprantama, visada reikia ir kelio draugų – parapijos, katalikų akcijos ar kokio nors sąjūdžio. Tik kartu su kitais galime ir jaunojoje kartoje atverti šį didį mūsų būties matmenį.

Apie naująją evangelizaciją

Tai esminis klausimas. Esminis mūsų pastoracinio darbo klausimas yra, kaip pasauliui, aplinkiniams žmonėms galime nešti Dievą. Tas „nešti Dievą“, žinoma, turi daug matmenų: jau Jėzaus skelbimas, gyvenimas ir mirtis liudija, kaip šis vienas Dievas skleidžiasi daugeliu matmenų. Mano nuomone, prieš akis visada turėtume turėti du dalykus.

Pirmiausia minėtinas krikščioniškasis skelbimas. Krikščionybė nėra itin sudėtingas dogmų, kurių visų niekas negali išmanyti, ryšulys. Tai ne objektas akademikams, kurie šitai galėtų studijuoti, bet kažkas labai paprasta: yra vienas Dievas, ir Dievas arti mūsų yra Jėzuje Kristuje. Pats Jėzus Kristus apibendrindamas yra pasakęs: atėjo Dievo karalystė. Tą mes ir skelbiame – iš esmės tai, kas labai paprasta. Visi vėliau aikštėn iškylantys matmenys yra tolesni vieno šio dalyko matmenys, ir jų visų mums žinoti nebūtina. Jie visi, žinoma, turėtų sietis su vidine šerdimi, su esme, o iš ten su vis didesniu džiaugsmu veriasi ir įvairūs matmenys.

Tačiau kas darytina konkrečiai? Kalbėdami apie pastoracinį darbą mūsų laikais, regis, apie esminius momentus jau užsiminėme. Pratęsiant mintį galima pasakyti: norint žmonėms nešti Dievą, pirmiausia reikalinga meilė, taip pat viltis ir tikėjimas. Geriausias Kristaus liudijimas, geriausias skelbimas visada yra tikrų krikščionių gyvenimas.

Gražiausias šiandienis skelbimas, man atrodo, yra matyti, kaip džiugiai gyvena tikėjimo kupinos šeimos, kad net kančią išgyvena su giliu ir esmingu džiaugsmu, kaip jos padeda kitiems ir myli Dievą bei artimą. Man nuolatos teikia paguodą matyti tikėjimo kupinas katalikiškas šeimas ar asmenybes: jose tikrai skaisčiai suspindi Dievo artybė <...>.

Tad pagrindinis skelbimas yra pačių krikščionių gyvenimas. Žinoma, yra ir Žodžio skelbimas. Turime daryti viską, kad Dievo žodis būtų išgirstas, pažįstamas. Šiandien yra daug Žodžio mokyklų, kuriose mokomasi kalbėtis su Dievu per Šventąjį Raštą, šis pokalbis neišvengiamai virsta malda, nes grynai teorinis Šventojo Rašto studijavimas būtų intelektualinis klausymasis ir dėl to netikras bei nepakankamas susitikimas su Dievo žodžiu. Jei tiesa, kad per Šventąjį Raštą ir Dievo žodį su mumis kalba gyvasis Viešpats ir Dievas, pats paskatindamas atsakyti bei melstis, tai Šventojo Rašto mokyklos turi būti ir maldos, dialogo su Dievo, vidinio artėjimo prie Dievo mokyklos. Tad svarbus visas skelbimas.

Po to, žinoma, pasakyčiau – sakramentai. Dievą taip pat visada lydi visi šventieji. Svarbu – tai mums nuo pradžios sako Šventasis Raštas, – kad Dievas niekada neateina vienas, jis visuomet lydimas bei apsuptas angelų ir šventųjų. Man labai patinka, kad didžiajame Petro bazilikos vitraže, kur pavaizduota Šventoji Dvasia, Dievą supa angelų ir gyvų būtybių, išreiškiančių Dievo meilės perteklių, būrys. Su Dievu, su Kristumi, žmogumi, kuris yra Dievas, ir su Dievu, kuris yra žmogus, ateina Dievo Motina Marija. Tai labai svarbu.

Dievas, Viešpats, turi motiną, o motinoje mes tikrai įžvelgiame motinišką Dievo gerumą. Mergelė Marija, Dievo Motina, yra krikščionių pagalbininkė, mūsų nuolatinė paguoda, mūsų didžioji pagalba. Kalbėdamasis su vyskupais iš viso pasaulio, iš Afrikos ir visai neseniai iš Lotynų Amerikos regiu, kad meilė Dievo Motinai yra didžioji katalikybės jėga. Dievo Motinoje įžiūrime visą Dievo švelnumą. Todėl šios džiugios meilės Dievo Motinai, Marijai, puoselėjimas ir gyvenimas ja yra didelė katalikybės dovana.

Tada – šventieji. Kiekviena vietovė turi savo šventųjų. Tai gerai, nes taip pamatome įvairias vienos pas mus ateinančio Dievo šviesos ir jo meilės spalvas. Šventieji atrastini per jų grožį, per artinimąsi prie manęs Dievo žodyje, nes tam tikrame šventajame galiu įžvelgti būtent man skirtą Dievo žodį. <...>

Neturime tik sklandyti virš debesų, virš aukščiausių slėpinio debesų, reikia ir abiem kojomis stovėti ant žemės ir kartu išgyventi džiaugsmą, jog esame didelė šeima – maža ir kartu didelė parapinės bendruomenės šeima, didelė vyskupijos šeima, didelė visuotinės Bažnyčios šeima. Visa tai matau Romoje, matau, kaip žmonės atvyksta iš visų žemynų, vienas kito nepažindami ir kartu pažindami, nes visi jie priklauso Dievo šeimai, yra vienas kitam artimi, nes turi viską – meilę Viešpačiui, meilę Mergelei ir Dievo Motinai Marijai, meilę šventiesiems, apaštališkąją įpėdinystę ir Petro įpėdinį, vyskupus. Sakyčiau, kad toks džiaugimasis katalikybės daugiaspalviškumu yra ir džiaugimasis grožiu. Štai gražių vargonų grožis, nuostabios bažnyčios grožis, Bažnyčioje išaugęs grožis. Mano akimis, tai įstabiai liudija Dievo čia ir dabar buvimą bei jo tiesą. Tiesa reiškiasi grožiu, todėl visada turime būti dėkingi už šį grožį ir stengtis daryti viską, ką išgalime, kad jis išliktų, plėtotųsi ir taptų dar didesnis. Man atrodo, jog taip Dievas ateina pas mus labai konkrečiu būdu.

© „Bažnyčios žinios“