Ateities diena

I advento sekmadienis (A)
Iz 2, 1–5; Rom 13, 11–14; Mt 24, 37–44

Pagal kasmetinį liturginių metų ciklą adventu rengiamės Viešpaties atėjimui. Iš pirmo žvilgsnio galime įžvelgti prieštaravimą: kaip mūsų suplanuotas adventas su šimtmečiais nusistovėjusiomis tradicijomis gali padėti pasirengti Evangelijoje skelbiamam netikėtam Viešpaties atėjimui. Juk Jėzaus atėjimas nenumatomas ir neišmatuojamas – adventas būtų tarsi kupinas sprogstamosios medžiagos. Mūsiškis advento pasirengimas yra tik palyginimas, laukiant tikrojo Viešpaties atėjimo.

Žmonėms nebūtina ir nereikia žinoti Kristaus atėjimo meto. Kai Nojus skelbė apie gresiantį tvaną, žmonės tiesiog nepatikėjo juo. Šiuo atžvilgiu žmonija išlieka ta pati nuo Nojaus iki Jėzaus laikų, nuo šių dienų iki galutinio Viešpaties atėjimo. Šiandienos Evangelijoje Jėzus pabrėžia, jog žmonės paskendę žemiškuosiuose dalykuose. Jie stengiasi pagal galimybes gyventi be rūpesčių, nesivargindami dėl aukštesnių, juolab grėsmingų minčių. Tačiau tai, kuo žmonės netikėjo, vis dėlto ateina. Viešpaties atėjimą ženklina dar didesnė negu tvano laikų katastrofa, nušluosianti įprastinę gyvenimo sanklodą ir žmonijos pasiekimus. Tačiau paskutinė diena užklups netikėtai tik užmiršusius Dievą. Tokiems ji taps pražūtimi, nes jie netikėjo Viešpaties atėjimu ir dabar turės išvysti jį kaip Teisėją. Jie netikėjo Dievo teismu, o dabar turės tai pajusti. Teisiųjų šie įvykiai neužklups netikėtai. Tikintieji visą gyvenimą suvokė ateisiant paskutinę dieną. Jie nebuvo tiek paskendę žemiškojoje būtyje, tarsi ji būtų vienintelė. Todėl jiems ši diena bus išganinga. Jų tikėjimas pasirodys esąs teisingas.

Jėzaus palyginimai apie žmonių poras, kurių vienas „paimamas“, o kitas „paliekamas“, mums byloja apie kiekvieno asmens individualų likimą. Jį iliustruoja ir dviejų drauge su Jėzumi nukryžiuotų nusikaltėlių likimas. Vieną Jėzus pasiima į savo karalystę, o kitas „paliekamas“ savo paties varge. „Paimti“ reiškia palaimą, o „palikti“ – pražūtį ir pasmerkimą. Panašiai aprašomas dviejų malančių moterų likimas. Vyrai ir moterys yra lygūs prieš Dievą, jie tokiomis pat sąlygomis šaukiami į jo teismą, paimami ar paliekami. Krikščionims mirtis yra Jėzaus atėjimas, mirštantį Jėzus pasiima arba palieka. Jėzaus atėjimas yra galutinio pobūdžio, tuo jis panašus į žemiškąją egzistenciją užbaigiančią mirtį. Tik tikėjimas gali įveikti mirties baimę. Mirtis nėra vien tik gyvybinių procesų užgesimas. Ateina pažįstamas Viešpats, kuriuo pasitikime ir kurį mylime. Viešpats spręs apie mūsų likimą pagal savo valią, tačiau taip pat pagal meilę.

Žinoma, mes patys drovėtumės palyginti Jėzaus atėjimą su plėšiko įsiveržimu, tačiau čia Jėzus taip pat atskleidžia mūsų slaptas mintis. Esame linkę laikyti pasaulį ir gyvenimą savo nuosavybe. Turime suvokti, kad Jėzaus įsiveržimas yra nesulaikomas. Budėti ir būti pasirengus – tai reiškia priimti jį su teisinga nuostata ir perduoti visa, kas jam priklauso, tai yra viską. Taigi Jėzaus atėjimas yra staigus ir nelauktas. Jis ateina kaip šeimininkas, kuris į savo valdas žengia iš anksto neįspėdamas, neklausdamas niekieno leidimo. Jo atėjimas visuotinis, niekas negali jo išvengti. Šventajame Rašte žmonijos išganymo kelias vaizduojamas daugeliu įvaizdžių ir palyginimų, kurie tarpusavyje susiję ir įgyja pilnutinę prasmę žvelgiant į jų visumą. Bažnyčios parinkti liturginiai skaitiniai papildo ir paaiškina vienas kitą. Apaštalas Paulius Laiške romiečiams taip pat ragina budėti, „pabusti iš miego“, „apsiginkluoti šviesos ginklais“.

Pirmajame skaitinyje žmonijos istorija vaizduojama kaip darnus kultūrų ir civilizacijų suėjimas pas Taikos Karalių ir Mokytoją (panašus regėjimas vaizduojamas Mch 4, 1–3). Žmonija, susibūrusi taikos mieste Jeruzalėje, vaizduoja galutinį piligrimystės pas Dievą etapą pasiekusią Bažnyčią. Iškilusi ant aukščiausio kalno Bažnyčia yra kviečiantis ženklas, bet ne dominuojanti galybė. Taika negali būti primetama prievarta, ji kuriama tik laisva valia. Pranašas ragina tautas klausytis iš Jeruzalės sklindančio Viešpaties žodžio. Tautos, užuot tarpusavyje besiginčijusios, perkals kalavijus į arklus. Žinoma, visi trokštame taikos ir vienybės. Tačiau kokia yra to kaina? Kažkas Vienas turi žmones „pamokyti savo kelių“, o mes privalome jo besąlygiškai klausyti. Nors visi sutinkame, kad reikia visą gyvenimą mokytis, ne visas tiesas esame linkę priimti. Mūsų dienomis plačiai propaguojama tolerancija. Kartais iš tikrųjų tenka ginti skriaudžiamuosius ar kitaip manančius, o kartais tik demonstratyviai šūkaujama dėl tariamai pažeidžiamų teisių. Tarptautiniu lygmeniu gerbiame tautų apsisprendimo teisę. Nors Jungtinių Tautų Organizacija dažnai kritikuojama dėl neveiksmingumo, pati jos idėja yra girtina. Tačiau šis Izaijo įvaizdis nepanašus į Jungtinių Tautų Organizaciją. Čia tautoms iš viršaus nurodomas jų kelias, išsprendžiami jų ginčai, jos klauso vienintelio Mokytojo. Iš tautų Mokytojo turime išgirsti jo Sūnaus žinią. Nepasisekimai ir atkritimai neturi atimti drąsos. Ne tik nuo mūsų, bet, svarbiausia, nuo Dievo priklauso, ar pasieksime tikslą. Taikos kūrimas panašiai kaip meilės darbai prasideda namie. Statydami Bažnyčią, taikos Jeruzalę, turime kasdien didžiadvasiškai ir praktiškai siekti taikos su artimiausios aplinkos žmonėmis.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“