Atsivertimo krikštas

II advento sekmadienis (A)
Iz 11, 1–10; Rom 15, 4–9; Mt 3, 1–12

Advento laikotarpio išganymo kelionėje mus lydi Jonas Krikštytojas. Jo asmeninis gyvenimas netelpa į įprastinius socialinius rėmus. Jis asketas, visiškai nereiklus maistui ir aprangai. Iš kitų Jonas nereikalauja laikytis šios askezės, tačiau pats asketiškai gyvena norėdamas likti ištikimas savo misijai. Nors jis yra kunigų giminės palikuonis, gyvena dykumoje, laikosi neturto, rengdamas vietą svarbesniam už save. Visus šiuos dalykus krikščionis advento metu turėtų savaip pritaikyti savo gyvenimo aplinkybėms. Su Krikštytojo asmeniu glaudžiai susijusi jo skelbiama žinia. Jis pirmiausia pats veikia, o tik vėliau kalba. Jonas Krikštytojas reikalauja doros ir papročių permainos bei atsivertimo. Dievo karalystė jau visiškai priartėjusi, tačiau žmonės dar nepastebi viešąją tarnystę pradedančio Mesijo. Dykuma galima daugeriopa: asfalto dykvietė, gerovės, turto ir vienatvės dykynė, karo nuniokota dykynė, aistrų išdeginta dykynė. Advento metu krikščionys, panašiai kaip Jonas Krikštytojas, savo gyvenimu ir žodžiu turi šaukti šioje dykumoje. Privalome perkeisti savo mintis. Į mūsų pasaulį ateinančiam Viešpačiui turi būti nutiestas kelias. Viešpačiui reikia tvarkingo ir tiesaus kelio į mūsų gyvenimą ir širdį.

Siekdami suprasti Evangelijoje randamą citatą iš pranašo Izaijo turime suvokti izraelitų mentalitetą, kuriam įtakos turėjo Išėjimo patirtis. Pirmasis išėjimas buvo pabėgimas iš Egipto. Bėgant amžiams Izraelio tauta išgyveno kitas nelaisvės formas ir per Dievo malonę patyrė naujus išlaisvinimus. Ši Izaijo pranašystė siejama su išlaisvinimu iš Babilonijos jungo. Panašiai kaip anuomet bėgdami iš Egipto, tąkart izraelitai turėjo taip pat pereiti Sirijos dykumą. Ateinantis Viešpats gerbia mūsų laisvę. Jis nenori veržtis per prievartą, bet laukia, kad mes patys nutiestume jam kelią. Atsiversti reikia ne tik paklydusiems viešiems nusidėjėliams. Pas Joną krikštytis ateina ir daug fariziejų bei sadukiejų – tvarkingų ir padorių žmonių, išprususių humanistų. Kai kurie nė nemano keisti savo gyvensenos ar kelti sau klausimų. Jie stengiasi išlikti tokie, kokie yra, ir patys save išgelbėti išmoktais ritualais. Jonas neįprastai griežtai kreipiasi į juos: „Angių išperos.“ Kodėl? Taip siekiama pramušti teisuoliškumo šarvus, kuriais apsišarvavę tokie žmonės. Jonas mums visiems įkala į galvą: besiartinančios Dievo rūstybės galima išvengti tik veiksmingai pakeitus gyvenimą, duodant „tikrų atsivertimo vaisių“. Jis perspėja savo tautiečius nesudėti vilčių vien į kilmę, nesiteisinti garbingais protėviais: Dievas pažadins iš pagonių naujų Abraomo vaikų, kurie žydams atrodo tarsi negyvi akmenys. Dievo kirvis visuomet pridėtas prie mūsų gyvenimo medžio šaknų. Jo teismas nuolat laukia mūsų. Tačiau gero ir vaisingo medžio niekas nekerta, to nedaro nė Dievas. Tačiau žmonės, skirtingai negu medžiai, gali keistis. Tokiu atveju Dievas gali atitraukti savo kirvį nuo mūsų gyvenimo medžio šaknų.

Jonas darbuojasi ne dėl savęs. Jis skelbia ateinantį Išganytoją ir jį rodo. Net jei žmonės miniomis plūsta pas Joną Krikštytoją, niekam nevalia manyti, jog jis esąs Išganytojas. Jono pirštas, jo žodis ir gyvenimas rodo į tą, kuris turi ateiti. Tokia nuostata turi ženklinti kiekvieno krikščionio gyvenimo misiją. Jonas krikštija Jordano vandeniu. Apsiplovimas vandeniu, tiek rankų, tiek viso kūno, žydų dažnai praktikuotas. Jis reiškė taip pat religinį nuvalymą. Jono krikštas reiškia gyvensenos pakeitimą, atsivertimą. Šis ženklas įgyvendina tai, ką rodo. Išorinis nuplovimas vandeniu drauge nuplauna ir nuodėmes. Jonas Krikštytojas įspėja, jog nepakanka vien šio išorinio apsiplovimo, jo krikštas lydimas nuodėmių išpažinimo. Jono krikštas yra parengimas Mesijo krikštui „Šventąja Dvasia ir ugnimi“. Jėzaus krikštas pripildo jo mokinius Dievo Dvasios ir liepsningos meilės. Ugnies krikštas – tai krikščioniškasis vandens krikštas, o visų pirma kančios krikštas. Jonas išpažįsta, jog Mesijas už jį nepalyginamai aukštesnis, kaip anuometinėje visuomenės santvarkoje šeimininkas aukštesnis už vergą. Jonas sako nesąs vertas nuauti Kristui apavą. Advento metu krikščionims tinka panašiai nusižeminti mąstant apie savo darbus ir su nuostaba mąstyti apie Kristaus didybę. Jonas vaizduoja ateinantį Mesiją kaip Palestinos ūkininką. Jis ima į rankas grūdų vėtyklę ir meta saują nesijotų grūdų prieš vėją. Grūdai krinta žemyn, o pelus išnešioja vėjas. Tai teismo įvaizdis: pilni gyvenimo turinio žmonės lieka su Kristumi, o niekam nenaudingus nupučia teismo audra.

Skaitinys iš pranašo Izaijo vaizduoja Kristaus atėjimą kaip slėpiningą ir miglotą ateities viltį. Jis rodo, jog ateisiančio Karaliaus Mesijo savybės kyla ne iš žmogiškojo paveldo, bet tiesiogiai įsikišus Dievui. Išminties ir supratimo dovanos reiškia, kad jis bus tobulas teisėjas. Jo gili įžvalga ir pusiausvyra leis atskirti gėrį. Jis nesileis manipuliuojamas kitų ar įtaigojamas pakeisti nuosprendį. Taip pat aišku, jog pranašaujamas Mesijas bus ypač dėmesingas vargšų teisėms. Patarimo ir tvirtumo (kai kuriuose vertimuose – narsumo) dovanos reiškia savybes, laiduojančias pergalę kovoje. Kova su blogiu reikalauja apdairumo ir jėgos. Geras kovotojas nestato savęs į beatodairišką pavojų ir ištvermingai tęsia kovą. Ištikimybė Dievui remiasi apdairumu ir jėga. Pažinimo ir Viešpaties baimės dvasia reiškia pranašiškąją ir kunigiškąją Mesijo užduotį. Kristus pasiima drauge su savimi žmoniją ir garbina Dievą. Jis veda žmones į teisingumo ir meilės karalystę, kur jie liausis galvoję ir elgęsi kaip laukiniai žvėrys, bet pradės vadovautis pagarbia Dievo baime ir tarpusavio meile. Ten „nebus vietos jokiai skriaudai nė jokiai niekšybei“.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“