Jonas kalėjime

III advento sekmadienis (A)
Iz 35, 1–6a.10; Jok 5, 7–10; Mt 11, 2–11

Trečiąjį advento sekmadienį dar kartą iškyla Jono Krikštytojo figūra. Šį kartą scena kur kas niūresnė. Jo gyvenimo aplinkybės nuo dykumos laikų visiškai pasikeitė. Jis nebėra laisvas žmogus, po atviru dangumi skelbiantis minioms. Jono veiklai užkirstas kelias: jis sėdi kalėjime be teismo ir be vilties išeiti laisvėn. Jo gyvenimas, atrodo, neturi jokių perspektyvų. Izoliuotam kalėjimo tvirtovėje Jonui tik retkarčiais leidžiama pasimatyti su ištikimais mokiniais. Tai labai realistinis paveikslas – taip dažniausiai elgiamasi su Dievo pasiuntiniais. Čia nėra jokio triumfalizmo. Jono už jo pranašavimo darbą dabar laukia pranašo užmokestis. Jis turi daug laiko apmąstymams. Jo mintys kaip ir anksčiau nuolat sukasi apie Mesiją. Jonas nori palikti testamentą, tačiau turi tik keletą jam likusių ištikimų mokinių, iki šiol neprisijungusių prie Jėzaus. Šie mokiniai suvokia esą skolingi savo mokytojui Jonui, ypač dėl tos apgailėtinos jo dabartinės būklės. Tai turėtų būti jam paguoda: dar yra išlikusių ištikimų jo šalininkų, dėkingų ir neatsitraukusių.

Jonas mano kitaip. Jis norėtų pasiųsti mokinius pas Jėzų, kad jie žengtų toliau, pranokdami savo supratimą. Jonas nori, kad jie ne jo liepiami, bet patys susirastų kelią. Jis mokiniams paveda Jėzaus paklausti to, kas iš tikrųjų rūpi labiau jiems, o ne jam: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?” Bet kuriuo atveju Jonas nesijaučia esąs Mesijas. Jis perduoda iniciatyvą Jėzui, kad šis jam likusius ištikimus mokinius patrauktų pas save. Jaudinanti ir didžiadvasiška scena, kaip Jonas, nepaisydamas savęs, dėmesį sutelkia tik į savo pasiuntinybę ir į Kristų – savo gyvenimo turinį. Kristus turi augti – į tai nukreiptas visas Jono gyvenimas.

Jono mokinių paklaustas Jėzus tiesiogiai nepareiškia esąs Mesijas. Jis kalba apie pranašo Izaijo pranašystės išsipildymą. Jėzų liudija pranašas. Jo įrodymai nėra teoriniai, juos pagrindžia akivaizdūs liudijimai. Jono mokiniai, pagal Rytų svetingumo paprotį likę pas Jėzų trijų dienų viešnagei, savo akimis ir ausimis gali įsitikinti, ką visa tai reiškia. Jie patys girdi ir mato, o kitką jiems papasakoja Jėzaus mokiniai.

Išganytojo kelyje gydomi aklieji, luošieji, raupsuotieji, kurtieji, prikeliami net mirusieji. Nepaisant didžiulės medicinos pažangos ir šiandien yra daugybė aklų, luošų, raupsuotų, nebylių, dvasios ir kūno ligų varginamų žmonių. Jėzus savo veikla parodė, kad žmogaus kančia nuo šiol yra išganinga, o jo vargas tik laikinas. Svarbiausias požymis, liudijantis, jog Jėzus yra Mesijas, – jo vargšams skelbiama Geroji Naujiena. Tiems, kuriais niekas nesirūpina, kurie nieko nereiškia. Pamokslauti tokiems žmonėms ne tik anų laikų, bet ir šiandienos fariziejams atrodo visiškai netikslinga.

Todėl jau čia išryškėja skandalingas neatitikimas: Kristus nėra toks, kokį žmonės jį įsivaizduoja ir kokio trokšta. Jis nėra linkęs tik patenkinti jų poreikių, nesiekia būti populiarus.

Jėzus leidžia save pažinti pirma paklausdamas, ką apie jį mano žmonės. Kitoje Evangelijos vietoje jis atsiliepė į Petro pateiktą išpažinimą, o dabar aiškina, atsakydamas į Krikštytojo perduotą klausimą. Jono mokiniams išėjus (Jėzus nenorėjo jų dar stipriau pririšti prie senojo mokytojo), Jėzus giria Krikštytoją ir stengiasi paaiškinti paplitusius įsivaizdavimus apie jį. Jėzus savo klausytojams atskleidžia Jono didybę ir ypatingumą, paaiškina tai, ką daugelis intuityviai jautė. Jėzus aiškina: ėjote prie Jordano krikštytis ne todėl, kad ten bėgo visas pasaulis. Juk atėjote pamatyti ne upėje augančių nendrių. Jonas nebuvo toks, kaip siūbuojančios nendrės. Jis kalbėjo neglostydamas jūsų pagal plauką ir nerinkdamas jums patinkančių žodžių. Jo nepaveikė plūstančios žmonių minios. Atėjote pamatyti ne išsipuošusio didiko – tokie gyvena ne dykumoje, bet karalių rūmuose. Ieškojote pranašo ir radote daugiau negu pranašą – pranašo Malachijo paliudytą ir jo įgaliotą Mesijo pasiuntinį. Jėzus skelbia, kad tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją. Tuo pasakymu Jėzus nenori atimti šlovės iš daugybės garsių valstybės vyrų, menininkų, atradėjų ar mokslininkų. Tačiau ypatingu išganymo aspektu joks kitas žmogus nebuvo žmonijai reikšmingesnis už Joną Krikštytoją, kuris buvo vienintelio Dievo ir žmonių Tarpininko tiesioginis pirmtakas. Jonui šis reikšmingumas teko dėl Kristaus. Kuo mažesnį save jis pats mato, tuo didesnis yra Kristaus akyse.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“