„Bažnyčios žinios“. 2007 lapkričio 16, Nr.21. <<< atgal į numerio turinį

Apie įkalintų asmenų pastoraciją

Ištrauka iš popiežiaus Benedikto XVI kreipimosi į Tarptautinės katalikiškosios įkalintųjų asmenų pastoracijos komisijos XII pasaulinio kongreso narius 2007 m. rugsėjo 6 d. Castel Gandolfo

<…> Jūsų tarnyba reikalauja daug kantrybės ir ištvermės. Nereti nusivylimai ir frustracijos. Stiprindami su jūsų vyskupais jus siejančius ryšius, surasite paramos bei globos, kurių reikia vis geriau savo itin svarbiai misijai įsisąmoninti. Tokia tarnyba padrąsins kitus vietinės krikščionių bendruomenės narius kartu su jumis vykdyti vyskupijos bažnytinį gyvenimą praturtinančius gailestingumo darbus kūnui. Ji lygiai taip pat padės tuos, kuriems tarnaujate, įtraukti į visuotinės Bažnyčios širdį, pirmiausia per reguliarų dalyvavimą Atgailos ir Eucharistijos sakramentų šventime (plg. Sacramentum caritatis, 59).

Įkalintuosius nesunkiai gali apimti atskirties, gėdos ir atmetimo jausmai, grasinantys sužlugdyti jų ateities viltis bei siekius. Tokiomis sąlygomis sielovadininkai ir jų bendradarbiai pašaukti būti Dievo begalinio gailesčio ir begalinio atleidimo šaukliais. Jiems patikėta svarbi užduotis, bendradarbiaujant su civiline vyresnybe, padėti įkalintiesiems vėl atrasti gyvenimo prasmę bei tikslą, idant šie, padedami Dievo malonės, galėtų jį atnaujinti, susitaikyti su savo šeimomis bei draugais ir, kiek įmanoma, perimti atsakomybę bei pareigas, įgalinančias juos gyventi visuomenėje nuoširdų ir garbingą gyvenimą.

Pagrindinis vaidmuo piliečių bei bendrojo gėrio apsaugos srityje tenka teismo institucijoms ir bausmės vykdymo įstaigoms (plg. Katalikų Bažnyčios katekizmas, 2266). Jos taip pat turėtų padėti atkurti „nusikalstamu veiksmu sugriautus santykius“ (plg. Bažnyčios socialinio mokymo santrauka, 403). Todėl šioms įstaigoms jau dėl savo prigimties privalu padėti nubaustiesiems atsikelti ir pereiti nuo nevilties prie vilties, nuo nepatikimumo prie patikimumo. Jei sąlygos kalėjimuose ir bausmės vykdymo įstaigose savo vertę atgauti ir su tai susijusias pareigas perimti neskatina, tai šios institucijos savo esminės paskirties neatlieka. Viešuomenė turėtų be perstojo atidžiai sekti, kaip ši užduotis vykdoma, ir vengti bet kokio baudimo ar pataisos priemonės, griaunančios ar menkinančios įkalinto žmogaus kilnumą. Šiame kontekste dar kartą kartoju, kad „draudimas kankinti yra pamatinis principas, nuo kurio jokiomis aplinkybėmis nevalia nutolti“ (ten pat, 404). <…>


© „Bažnyčios žinios“