Apreiškimas Juozapui

IV advento sekmadienis (A)
Iz 7, 10–14; Rom 1, 1–7; Mt 1, 18–24

Paskutinį advento sekmadienį Bažnyčia moko mus priimti ateinantį Išganytoją šventojo Juozapo pavyzdžiu. Evangelistas Matas pasakoja, kaip Šventosios Dvasios veikimu Mergelėje Marijoje pradėtas Dievo Sūnus Jėzus priimamas į savo tautą ir priskiriamas Dovydo giminystės linijai. Taip išsipildo Dievo planas, kurį girdėjome Izaijo pranašystėje apie Emanuelį. Pirmiausia evangelistas Matas primena angelo apreiškimą Marijai. Evangelistas Lukas perteikia daugiau detalių, o Matas primena tik pagrindinius dalykus: susižadėjusi su Juozapu Marija Šventosios Dvasios veikimu laukiasi kūdikio. Evangelistas Matas toliau išsamiau aprašo sužinojusio apie tai Juozapo reakciją. Šią istorijos dalį būtų galima pavadinti „apreiškimu Juozapui“. Jam, panašiai kaip sužadėtinei Marijai, tenka Viešpaties skirta misija – suvaidinti lemiamą vaidmenį išganymo istorijoje. Juozapui reikės parsivesti pas save savo sužadėtinę Mariją ir duoti vardą gimsiančiam kūdikiui. Jis įvesdins Marijos pagimdytą kūdikį į Dovydo giminę ir jį įsūnydamas duos jam angelo nurodytą vardą.

Galima svarstyti, kaip ir kada Juozapas suvokė slėpiningą Marijos misiją tapti Dievo Sūnaus motina. Viena aišku, toje dramatiškoje pasirinkimo situacijoje Juozapas panašiai kaip Marija kviečiamas kliautis Dievo pagalba tikėjimo aktu, viršijančiu žmogaus protą. Juozapui taip pat tinka žodžiai, skirti Marijai: „Laiminga įtikėjusi“ (Lk 1, 45). Tačiau Dievas įsikiša ne iš karto, o tik po to, kai Juozapas širdyje apsisprendžia. Būdamas maldingas ir kuklus žmogus jis nenori įvelti savo sužadėtinės į viešą gėdingą procesą. Juozapas nusprendžia suteikti Marijai laisvę, kurios, kaip jam atrodė, ji troško, ne nuo jo pradėjusi lauktis kūdikio. Šiuo kraštutiniu atveju jam apsireiškia Viešpaties angelas, sapne papasakodamas apie antgamtinį kūdikio pradėjimą Marijoje, ir praneša, kad Juozapo misija įvesdinti vaiką į Izraelio tautą. Jis bus oficialus šio vaiko tėvas, priims jį pas save, duos vardą ir auklės. Šis išbandymas, kurį įveikti padeda angelo žodžiai, atskleidžia Juozapo klusnumą ir nesavanaudišką pasiaukojimą.

Iš pirmo žvilgsnio šios istorijos virsmas neatrodo labai nuoseklus. Galima įsivaizduoti, jog iš pradžių Juozapas jaučiasi kone apgautas, po to stebuklingai paguodžiamas ir angelo padrąsinamas. Jis vadinamas teisiu vyru ir čia pat sakoma, kad yra sumanęs slapta atleisti Mariją. Galima kelti klausimą: kuo grindžiamas Juozapo teisumas? Jei jis iš tikrųjų manė, kad Marija kalta, būdamas teisus ir ištikimas Įstatymui, turėtų viešai ją pasmerkti. To nedarydamas, atrodo ne visiškai teisus. Ir atvirkščiai, jei Juozapas mano, kad Marija nekalta, tai būtų neteisinga ją atleisti, net ir tylomis. Tikroji problema yra ne tai, ar Juozapas laikė Mariją kalta, bet ar žinojo Marijos mergeliškojo pradėjimo paslaptį.

Angelo žodžius Juozapui galėtume taip perfrazuoti: „Juozapai, Dovydo sūnau, tu žinai, jog tas, kurį ji netrukus pagimdys, yra iš Šventosios Dvasios.” Galima tikėti, kad Juozapas žinojo savo sužadėtinės laukiamo kūdikio antgamtinę kilmę. Jis teisus ne todėl, kad buvo nutaręs slapta atleisti Mariją. Norėdamas atleisti Mariją, Juozapas subtiliai išreiškia klusnumą Viešpaties valiai. Dievas kol kas nebuvo patikėjęs jam jokios misijos Marijos ir Sūnaus atžvilgiu. Juozapas nori atsitraukti ir netrukdyti jį pranokstančiam Viešpaties planui. Jis nenori, kad jį laikytų tėvu to kūdikio, kuris, kaip jis žino, yra Dievo Sūnus.

Juozapo vaidmenį galime palyginti su praėjusiais advento sekmadieniais minėto Jono Krikštytojo vaidmeniu. Išganytojo pirmtakas, skelbdamas Mesijo atėjimą, buvo pranašų, ypač Izaijo ir Elijo, aidas. Dovydo sūnus Juozapas įtraukia Mesiją, Emanuelį į savo giminystės liniją. Galime palyginti Juozapą su Marija: Marija pradeda šį kūdikį ir jį pagimdo pasauliui, o Juozapas padaro jį Dovydo sūnumi, įveda į žmogiškąją giminę, kaip pranašystėje buvo žadėta Dovydui ir kaip apaštalas Paulius primena šiandien skaitytoje Laiško romiečiams ištraukoje.

Juozapo vaidmenį galime nusakyti trimis žodžiais: jis žino, priima ir tarnauja. Šie žodžiai padeda mums sekti Juozapo pavyzdžiu. Juozapas žino apie Marijos „Tebūnie“, atvėrusį kelią mergeliškajam pradėjimui ir Dievo Sūnaus gimimui. Mes taip pat klausomės apreiškiančio Dievo žodžio ir žinome apie ateisiantį Viešpatį. Juozapas priima gyvąjį Jėzų Kristų; mums Viešpats taip pat gyvas Bažnyčioje, kur jis bendrauja su mumis per Dievo žodį ir sakramentus. Mums nėra sunkiau patikėti gyvu Jėzaus buvimu Dievo žodyje ir sakramentuose nei Juozapui tuo, kad jo sužadėtinės Marijos laukiamas kūdikis yra Aukščiausiojo Sūnus. Iš Juozapo galime mokytis priimti laukiamą Viešpatį švelniai ir meilingai. Juozapas tarnauja gyvajam Jėzui Kristui. Mes taip pat jam turime tarnauti siekdami visuotinės taikos ir žmonių susitaikinimo Evangelijos vardan. Jėzaus gimimas nesuteikė Juozapui buitinių lengvatų. Kristaus vardan siekiama taika taip pat atneša išbandymų, nepatogumų, iššūkių. Juozapas savo pavyzdžiu padės mums siekti tikrojo teisumo.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“