Tamsoje spindinti šviesa

Kalėdų dienos Mišios
Iz 52, 7–10; Žyd 1, 1–6; Jn 1, 1–18

Kalėdų nakties Mišiose skaitomas evangelisto Luko pasakojimas apie Viešpaties gimimą, o Kalėdų dienos Mišiose skamba gili evangelisto Jono teologinė įžvalga apie įsikūnijusį Žodį. Kartais gresia pavojus Kalėdų žinią įsivaizduoti pernelyg vaikiškai, tuomet ji prilyginama pasakai ar legendai. Liturgijoje Kalėdų žinia susiejama į visumą: prakartėlėje gulintis Kūdikis yra tas pats nuo pradžių pas Dievą buvęs Žodis. Teologinė Jono evangelijos prologo gelmė užtvindo mūsų širdis pagarbia Dievo baime bei nuostaba.

Evangelistas Jonas Kristaus gimimą nusako taip: „Tas Žodis tapo kūnu.“ Dievo Žodis jau buvo tuomet, kai buvo kuriami visatos pradmenys. Jis buvo ir prieš Visatos pradžią, nes yra amžinas, kaip Tėvas. Dievo Sūnus, Žodis, dalyvavo visatos kūrime. Prieš savo žmogiškąją egzistenciją jis buvo ne tik Dievo mintyse, kaip mes visi. Jis iš tikrųjų „buvo pas Dievą“. Kristuje Dievo Sūnus tapo žmogumi, kuo jis anksčiau nebuvo. Dievo Žodis tapo regimas ir apčiuopiamas. Čia susivienija didžiausios prieštaros: Dievas tampa žmogumi, Kūrėjas – kūriniu, dvasinis tampa kūnišku. Mes juo stebimės, jį mylime, meldžiamės žvelgdami į įsikūnijusį Dievą. Prakartėlėje vaikiškomis kūdikėlio Jėzaus akimis į mus žvelgia Dievo akys. Dievo Žodis „gyveno tarp mūsų“ – pažodžiui išvertus iš graikų kalbos: jis „tarp mūsų pasistatė savo palapinę“. Nors šiais laikais dauguma žmonių gyvena nebe palapinėse, tam tikra prasme visi žemėje esame tarsi klajokliai. Mūsų namai, nuomojami kambariai, rūmai ar pilys iš tikrųjų tėra tik palapinės. Visi šie būstai kada nors suirs. Dievo Sūnus pasirinko tokį gyvenimo standartą, pagal kurį anuomet gyveno daugelis žmonių. Jis pasirinko būti tarp mūsų ir vienas iš mūsų.

Evangelistas Jonas iki šios dienos liudija krikščionims: „Mes regėjome jo šlovę.“ Regėjome taip pat jo pažeminimą: jis patyrė kūdikio dalią šlapiuose vystykluose, vėliau ne kartą buvo pavargęs, alko, buvo pajuokiamas, apleistas savo mokinių, žeminamai nukryžiuotas. Vis dėlto regėjome jo šlovę, vienintelę tokią skirtą viengimiam Tėvo Sūnui. Ta šlovė buvo apreikšta ypatingais jo gyvenimo momentais per ženklus ir stebuklus, per jo atsimainymą ir prisikėlimą. Jėzaus šlovę liudija jo ryžtas, nesuklaidinama laisva, neišsemiama meilė. Mes patyrėme: Kristus nėra vien tik žmogus. Net tuomet, kai sujaudinti ir su nuostaba žvelgiame į Kūdikį Betliejaus prakartėlėje, nujaučiame ir stebimės su niekuo nepalyginama jo didybe.

Evangelistas Jonas nusako Kristaus šlovę dviem būdingais žodžiais: jis buvo „pilnas malonės ir tiesos“. Kristuje malonė tampa regima, ji rodo vidinį ryšį su Dievu. Šį ryšį liudija ne tik nuolatinė Jėzaus malda, bet ir tai, kad jis įžvelgė ir skelbė visų dalykų ir įvykių ryšį su Dievu. Jėzus pažįsta slapčiausias širdies gelmes ir žino tiesą apie kiekvieną žmogų. Iliuzijų, mitų ir įsivaizdavimų pasaulyje Jėzus yra tiesa ir tikrovė. Apie giliaprasmį Jono evangelijos prologą parašyta daugybė studijų. Dėmesingai ir pagarbiai skaitydami šį tekstą jaučiamės įkvėpti visą Jono evangeliją persmelkiančios atmosferos. Čia kalbama apie priešybę tarp šviesos ir tamsos ir mūsų iškėlimą į Dievo vaikų garbę. Čia dažnai minima šviesos sąvoka. Mes žinome, ką šviesa reiškia kiekvienai gyvai būtybei, šviesa siejama su Dievu, kuris yra gyvybės ir tiesos šaltinis. Tačiau Dievas yra tokia šviesa, kuri pranoksta fizinio pasaulio šviesą. Materialioji šviesa, kuri yra Dievo dovana, ženklina dvasinę tikrovę, leidžiančią žmogui prabilti apie tiesos pilnatvę ir amžinąjį gyvenimą.

Kalėdų šventė prasideda drama: žmonės nepriėmė šviesos. Tai prasidėjo žydų tautoje ir tęsiasi pasaulio istorijoje, taip pat kiekvieno žmogaus gyvenime. Tamsa neįstengė ir neįstengs nugalėti šios šviesos, tačiau tamsa išlieka baisi žmonijos grėsmė. Negalime būti ramūs dėl galutinės šviesos pergalės: mūsų gyvenime šviesa ir toliau konfrontuoja su tamsa. Reikia budėti, kad savo gyvenime neleistume tamsai užtemdyti šviesos. Kokie interesai valdo mūsų mintis ir ką iš tikrųjų mylime labiausiai? Per maldą kontempliuodami Kristų ir leisdami šviesai šviesti, galime įveikti mumyse glūdinčią tamsą.

Kristus išsklaido mūsų nežinojimą. Jei būtume palikti tik savo valiai, vargiai ką žinotume apie Dievą. Tėvo prieglobstyje esantis viengimis Sūnus mums jį apreiškė. Iki Kristaus gimimo filosofai išsakė daug gražių dalykų apie Dievą, tačiau vien jų intuicija negali pranokti žmogiškumo ribų. Koks žmogus drįstų tvirtinti, kad galėsime tapti Dievo vaikais? Būtent šią mintį skaitome Evangelijoje. Kristus padeda mums vertinti kitus žmones. Perpratę, kad kiekvienas žmogus yra pašauktas tapti Dievo vaiku, suvokiame žmones vienijančių bendrystės ryšių gelmę. Šiuos ryšius nulemia tarpusavio meilės įstatymas. Broliška meilė yra tarsi gija: „Kas myli savo brolį, tas pasilieka šviesoje“ (1 Jn 2, 10). Krikščionių meilė yra ta šviesa, kurią jie neša šiandienos pasauliui. Kuo skaistesnė ši šviesa, tuo didesnio tamsos pasipriešinimo sulaukia. Vis dėlto priimantieji meilės nešamą šviesą patys tampa Dievo vaikai.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“