Popiežius apie paliatyviąją slaugą
Popiežiaus Benedikto XVI kalba lapkričio 18 d. audiencijoje Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų sielovados tarybos organizuoto kongreso, skirto senyvų ligonių slaugos klausimams, dalyviams
< > Turime omenyje aspektą, kuris tapo kertiniu šiandienos sveikatos apsaugos sielovados pasaulyje, kuris padidėjus amžiaus vidurkiui apima vis gausesnę žmonių grupę, turinčią daugybę poreikių, tačiau tuo pat metu neabejotinų žmogiškųjų ir dvasinių išteklių.
Tikra yra tai, kad kiekvienas žmogaus gyvenimo etapas vertas maksimalios pagarbos, kai jį paženklina liga ar senatvė, tam tikrais aspektais tos pagarbos reikia dar daugiau. Senatvė yra paskutinis mūsų žemiškosios piligrimystės, susidedančios iš skirtingų fazių, kurių kiekvienai būdingi savi šviesuliai ir šešėliai, etapas.
Galime užduoti sau klausimą, ar žmogaus, dėl senatvės ar ligos esančio silpnos sveikatos, egzistencija dar turi prasmę? Kam ginti gyvybę, ligos iššūkiui tapus tokiam dramatiškam, užuot veikiau priėmus eutanaziją kaip išlaisvinimą? Ar įmanoma išgyventi ligą kaip kantriai ir drąsiai priimtiną žmogiškąją patirtį?
Pašauktieji lydėti senyvus ligonius, susiduria su šiais klausimais ypač tuomet, kai, atrodo, nebelieka išgijimo galimybės. Efektyvumo paženklintas šiandienos mentalitetas dažnai linksta nušalinti šiuos kenčiančius brolius bei seseris, tarsi jie būtų tik našta ir problema visuomenei. Kas suvokia žmogiškojo orumo prasmę, supranta, jog jie, susidūrę su savo amžiaus nulemtais sunkumais, priešingai, turi būti gerbiami ir palaikomi. Net teisinga, kad, esant būtinybei, būtų taikoma paliatyvioji slauga, kuri, nors negali išgydyti, gali palengvinti ligos keliamus skausmus. Šalia nepamainomos klinikinės slaugos būtina parodyti konkretų gebėjimą mylėti, nes ligoniams reikia supratimo, paguodos ir padrąsinimo, taip pat nuolatinio palydėjimo. Ypač seniems žmonėms reikia padėti sąmoningai ir žmogiškai peržengti jų žemiškosios būties paskutinį etapą, kad jie galėtų giedrai pasirengti mirčiai, kuri, kaip mes, krikščionys, žinome, yra perėjimas į dangiškojo Tėvo, pilno švelnumo ir gailestingumo, rankas.
Norėčiau pridurti, jog šis būtinas sielovadinis rūpinimasis senyvo amžiaus ligoniais negali neįtraukti jų šeimų. Apskritai dera padaryti tai, kas įmanoma, jog pačios šeimos priimtų ir įsipareigotų reikšti dėkingą prieraišią meilę, kad senyvo amžiaus ligoniai galėtų pereiti paskutinį savo gyvenimo periodą su šeimos nariais ir pasirengti mirčiai šiltoje šeimyninėje atmosferoje. Net ir tais atvejais, kai būtina hospitalizacija, svarbu, kad būtų išlaikytas ryšys tarp paciento ir jam brangių asmenų bei jo aplinkos. Ligonis, palaikomas sielovadinės globos, sunkiausiais momentais tebūna drąsinamas rasti jėgų sutikti šį sunkų išbandymą maldoje ir su sakramentų paguoda. Tebūnie jis apsuptas tikėjimo brolių, pasirengusių jį išklausyti ir dalytis jo jausmais. Tai yra tikrasis pastoracinio rūpinimosi senais žmonėmis tikslas, kai jie serga ir juolab kai liga tampa sunki.
Mano garbingasis pirmtakas Jonas Paulius II, kuris ypač savo ligos metu paliudijo pavyzdingą tikėjimą ir drąsą, įvairiomis progomis ragino mokslo ekspertus ir gydytojus imtis tyrinėjimų, siekiant užkirsti kelią ligoms, susijusioms su senėjimu, taip pat gydyti ligonius, niekuomet nepasiduodant pagundai imtis praktikų trumpinti senatvės ar ligos paženklintą gyvenimą, tų praktikų, kurios pasirodo esančios eutanazijos formos. Tegu mokslininkai, tyrinėtojai, gydytojai ir slaugytojai, taip pat ir politikai, administratoriai bei sielovadininkai nepamiršta, jog eutanazijos pagunda yra vienas iš didžiausią nerimą keliančių simptomų mirties kultūros, kuri labiausiai progresuoja išsivysčiusiose visuomenėse (Evangelium vitae, 64). Žmogaus gyvenimas yra Dievo dovana, kurią mes visi esame pašaukti visuomet saugoti. Šią pareigą turi taip pat sveikatos apsaugos darbuotojai, kurių ypatinga misija yra tapti gyvybės tarnautojais visais žmogaus gyvenimo etapais, ypač tais, kurie paženklinti su liga susijusio trapumo. Reikia bendro įsipareigojimo, kad žmogiškoji gyvybė būtų gerbiama ne tik katalikų ligoninėse, bet ir visose globos vietose.
Krikščionims būtent tikėjimas Kristuje nušviečia ligą ir senyvo amžiaus ligonio būklę panašiai kaip kiekvieną kitą įvykį ar būties tarpsnį. Jėzus, mirdamas ant kryžiaus, suteikė žmogiškajai kančiai vertę ir transcendentinę prasmę. Kančios ir ligos akivaizdoje tikintieji kviečiami neprarasti giedrumo, nes niekas, net mirtis, negali mus atskirti nuo Kristaus meilės. Jame ir su juo yra įmanoma pasitikti ir įveikti visus fizinius bei dvasinius išbandymus ir kaip tik didžiausio silpnumo momentu patirti atpirkimo vaisius. Prisikėlęs Viešpats pasirodo tuose, kurie jį tiki kaip Gyvąjį, perkeičiantį būtį ir suteikiantį išganingą prasmę taip pat ligai ir mirčiai.