Klusnumas ir tarnystė

Šventoji Šeima (A)
Sir 3, 2–6. 12–14; Kol 3, 12–21; Mt 2, 13–15. 19–23

Vos kelioms dienoms praslinkus nuo Kristaus Gimimo šventės švenčiama nauja bendrystė: Jėzus, Marija ir Juozapas nuo šiol yra šeima. Bažnyčia rodo Šventąją Šeimą kaip pavyzdį pirmiausia šeimos, taip pat ir kiekvienos bendruomenės gyvenimui. Evangelijos skaitinyje pasakojama apie Šventosios Šeimos bėgimą į Egiptą. Išminčių aplankymo metu Šventoji Šeima jau veikiausiai buvo radusi laikiną prieglaudą Betliejuje. Juozapas per sapną gauna įsakymą bėgti į Egiptą gelbėtis nuo kūdikiui Jėzui gresiančio pavojaus. Tą pačią naktį Juozapas, pasiėmęs „kūdikį ir motiną“, iškeliauja. Tradiciškai ikonografijoje Marija su Kūdikiu vaizduojama sėdinti ant Juozapo vedamo asilo. Kažin ar tokią valandą buvo galima tikėtis bendrakeleivių karavano. Keliauti teko per dykumą penkias ar šešias dienas. Juozapas galėjo tikėtis pagalbos iš Aleksandrijoje ar Hierapolyje įsikūrusių žydų bendruomenių, tačiau vis tiek jiems teko išgyventi visus įsikūrimo nepažįstamame krašte sunkumus. Šis Šventosios Šeimos gyvenimo tarpsnis primena mums nesiliaujantį migracijos reiškinį, ekranuose ar nuotraukose matomus pabėgėlių srautus. Milijonai žmonių mūsų dienomis taip pat išgyvena didžiulę baimę, slapta kirsdami valstybių sienas, naudodamiesi paprasčiausiomis, dažnai primityviomis transporto priemonėmis, slapstydamiesi nuo valdžios pareigūnų. Glaustame Evangelijos pasakojime vaizduojamas tuo metu visuomenėje vyravęs patriarchalinės šeimos modelis, kur Juozapas neabejotinai yra šeimos galva. Teisinė ir socialinė šios šeimos struktūra telpa į anuomet įprastų santykių rėmus. Juozapas ant savo pečių imasi atsakomybės ir rūpesčių naštą: pasakojime jis pasiima „kūdikį ir motiną“. Šį vienašališką Juozapo apsisprendimą ir veikimą paaiškina jo klusnumas aukštesnei Dievo valiai. Juozapas gauna paties Dievo įsakymus, juos vykdo, tačiau pats jis nėra svarbiausias: dėmesys nukreiptas į kūdikį Jėzų. Šeimos gyvenimą lemiantys sprendimai, gauti iš Dievo, nukreipiami jo valios vykdymo linkme. Dievo valia nėra diktuojama iki smulkiausių detalių, išlieka pakankamai erdvės laisvai apsvarstyti susidariusią situaciją ir tinkamas priemones. Taigi Juozapas apsisprendžia grįžti į Nazaretą, o ne kaip buvo anksčiau planuota – į Betliejų.

Juozapas yra šeimos galva, kiti paklūsta jo nurodymams. Tačiau jis nėra valdingas įsakinėtojas. Svarbu yra tai, kad jis pats moka klausytis ir klausyti. Svarbu ne smalsumą žadinančios detalės, pavyzdžiui, kaip atrodė angelas. Reikia suprasti Viešpaties valią ir jo perduodamą žinią. Juozapas moka išgirsti ir suprasti, ko iš jo nori Viešpats. Juozapas ne tik išgirsta, bet tuoj pat paklūsta. Viešpats liepia: „kelkis… imk…bėk“. Juozapas „atsikėlė… pasiėmė …pasitraukė“. Jis pasiliko Egipte, kol Viešpats davė naują įsakymą. Juozapo autoritetas ir valdžia nėra savanaudžiai, tai tarnystė siekiant apsaugoti šeimą nuo pavojų. Klusnumas Dievui dažnai apverčia ir sujaukia žmogaus planus. Galima įsivaizduoti, kad Juozapas planavo įsikurti Betliejuje, po to buvo įsikūręs Egipte. Tačiau išgirdęs „kelkis“ jis nedvejodamas paklūsta. Jėzaus Dvasios gūsis dažnai sujaukia ir mūsų patogų buvimą, sujaukia trumparegiškus planus. Juozapo pasitikėjimas Dievu kyla iš jo tikėjimo. Dievas netikėtai nubloškia Juozapą į nežinią, tačiau jis nesiginčija ir nenusimena, bet veikia. Jis veikia diena iš dienos, tuoj pat paklusdamas Dievui, o rūpestį dėl rytojaus tikėjimu sudeda į Viešpaties rankas. Šeima, būdama gyvenimo bendruomenė, yra ir likimo bendruomenė. Bendrai išgyventas pavojus ir vargas susieja šeimos narius dar stipriau negu kraujo ryšiai. Nors Egipte gyveno gerai organizuota žydų bendruomenė, emigracija buvo sunki ir religiniu požiūriu. Suvokiant, ką reiškė maldingam žydui Jeruzalės šventovė, jos lankymas ir džiaugsmingas dalyvavimas iškilmėse, galima įsivaizduoti, kaip sunku Šventajai Šeimai buvo be to gyventi.

Apaštalas Paulius Laiške kolosiečiams pateikia virtinę pamokymų mūsų bendruomeniniam gyvenimui. Jis ragina mus „apsivilkti“ gerumu, nuolankumu, kantrumu, moko pakantumo, ragina atleisti už skriaudas. Nė vienas iš šių patarimų neįgyvendinamas savaime. Šiai elgsenai pirmutinis pavyzdį parodė pats Dievas. Žvelgdamas į žmonių tarpusavio santykius apaštalas Paulius pirmiausia ragina pažinti Viešpatį ir puoselėti asmeninį ryšį su juo. Apaštalas taip pat kviečia „vaisingai“ pažinti Dievo žodį, dėkinga širdimi šlovinant Dievą. Tai leidžia neužsisklęsti ir nesiekti vien savo pasitenkinimo. Šiuo požiūriu galima suprasti ir Pauliaus pamokymus aptariant santykius tarp sutuoktinių ir tėvų bei vaikų. Paulius sako, kad moteris turi paklusti savo vyrui. Šis reikalavimas kai kuriems šiandienos klausytojams kartais gali nuskambėti net įžeidžiamai. Tačiau jei šį pamokymą priimsime drauge su vyrams duodamu pamokymu mylėti, įžvelgsime sutuoktinių santykių darną, ypač prisimindami šiandien girdėtą bėgimo į Egiptą istoriją. Žinoma, jei vienas iš sutuoktinių neatlieka savo vaidmens, tuomet netenka prasmės jų tarpusavio papildomumas. Tuomet ir Dievo žodis skamba kaip suardantis jų santykių pusiausvyrą. Ta pati pastaba galioja santykiams tarp tėvų ir vaikų. Vaikams dera būti klusniems, tačiau tėvams taip pat reikia stengtis suvokti Dievo planą vaikų atžvilgiu, o ne vien egoistiškai manipuliuoti jais kaip savo nuosavybe. Apmąstydami Dievo žodį pirmiausia turime kreipti žvilgsnį į save pačius. Būtų neišmintinga ir netgi groteskiška cituojant Dievo žodį smerkti kitus savo šeimos narius, pamiršus išritinti savo akyje riogsantį rąstą. Visų pirma mums patiems reikia suvokti savo vaidmenį ir Viešpaties patikėtą atsakomybę. To mus šiandien moko Juozapas, kuris klauso, suvokia ir vykdo.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“