Palaiminti metai

Švč. M. Marija – Dievo Gimdytoja
Sk 6, 22–27; Gal 4, 4–7; Lk 2, 16–21

Naujuosius metus pradedame Marijos Dievo Gimdytojos švente. Tarsi pakviečiame Jėzų ir Dievo Motiną būti su mumis visomis metų dienomis, džiaugsme, pilkoje kasdienybėje ir varge. Pirmajame skaitinyje nuskamba palaiminimo formulė, kuria Izraelio kunigai užbaigdavo pamaldas (plg. Ps 128, 122), ypač per svarbiausią metų Palapinių šventę, ženklinusią metų kaitą. Palaiminimas reiškia, kad žmogaus laimės troškimas įgyvendinamas tik tokiu atveju, kai žmogus pripažįsta, jog medžiaginių gėrybių ir visokios palaimos šaltinis yra Dievas. Nors žmogiškas laimės įsivaizdavimas dažnai neatsiejamas nuo medžiaginių gėrybių, tikroji laimė yra pats Dievo dalyvavimas žmogaus gyvenime. Laiško galatams ankstesniame skyriuje apaštalas Paulius rašo apie įstatymo vaidmenį žmogaus išganyme. Šios dienos skaitinyje aiškinamas virsmas, įvykęs „atėjus laiko pilnatvei“. Per Kristų žmogus nustoja buvęs įstatymo vergas ir tampa laisvas Dievo įsūnis bei paveldėtojas. Gyventi įstatymo varžtuose dažnai paprasčiau negu laisvėje. Ne kartą girdime padejuojant, kad anksčiau buvo geriau: buvo „viskas aiškiau“, „geresnė tvarka“ ir panašiai. Doros ir sąžinės srityje laisvė įpareigoja sąmoningai rinktis ir apsispręsti, o ne vien aklai paklusti. Nors mes, krikščionys, neprivalome laikytis apaštalo Pauliaus laikais žydams galiojusių šimtų įstatymo draudimų bei nuostatų, dažnai mūsų veidus kausto bedžiaugsmis vergiškas abejingumas. Esame tapę savo įpročių, gyvenimo tempo, mums primestų įvaizdžių vergais. Kita vertus, laisvė nereiškia neribotos savivalės. Dievo vaikų laisvė savotiškai pavojinga – tačiau graži!

Per Dievo Gimdytojos iškilmę skaitoma ta pati Evangelija kaip Kalėdų rytą, tik priduriama 21 eilutė, kurioje pasakojama apie Jėzaus apipjaustymą ir vardo jam suteikimą. Ant Naujųjų Metų slenksčio įrašome Jėzaus vardą: pasiryžtame šiuos metus išgyventi kaip krikščionys, viso pasaulio akivaizdoje išpažįstame mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Svarbiausių įvykių tikimės turėdami galvoje ne laimėjimą loterijoje, rinkimus, sėkmingus egzaminus ar atlyginimo pakėlimą; tiesiog visa, kas įvyks, norime priimti iš Jėzaus rankų kaip dovaną ar užduotį. Vardas Jėzus buvo duodas ne todėl, kad jis būtų buvęs madingas ar toje šeimoje tradicinis. Šį vardą apreiškė pats Dievas per savo pasiuntinį. Viešpats atėmė iš Juozapo įstatymu jam garantuotą vardo davimo teisę, tuo parodydamas, kad yra vienintelis mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas. Jėzaus vardas reiškia: Dievas gelbėja, Dievas yra išganymas. Jėzaus vardas ypač reikšmingas: jis yra tas, ką tas vardas reiškia. Vardas yra pirmutinis Dievo apreiškimas, kas yra Jėzus ir kokią misiją jam suteikė Tėvas. Šaukdamiesi Jėzaus negalime nepaminėti, kad jis yra drauge Mesijas Kristus ir Viešpats. Varge ir nuodėmėje mes tariame Žmogaus Sūnui suteiktą žmogiškąjį vardą: „Jėzau, Dovydo sūnau, pasigailėk mūsų.“ Mes šaukiamės jo vardo, žadančio ir įvykdančio, gelbėjančio ir išganingo. Nematydami kitos vilties šaukiamės: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę.“ Ne vienas mirties valandą atsidus: „Viešpatie Jėzau, priimk mano sielą.“ Tai, kad Jėzus yra žmonijos išganytojas, atskleidžia per berniuko apipjaustymą suteikiamas vardas. Abraomas, Jonas, Jėzus – jie visi gauna vardą drauge su apipjaustymu. Jėzaus misija ir vardas per kraują įpjaunamas į berniuko kūną. Ši apeiga yra jo būsimos kančios pranašystė ir provaizdis. Apipjaustymas reiškia priėmimą į Sandoros bendriją. Tai viltingas pažado išpildymo ženklas (Pr 17, 2–27). Tačiau pranašai nuolat pabrėždavo, kad trokštantiems dalyvauti atnaujintajame pasaulyje būtinas taip pat „širdies apipjaustymas“. Jėzaus atveju apipjaustymas reiškia jo priklausomybę žydų tautai. Tikrasis širdies apipjaustymas vyksta per jo laisvai priimtą kančią (Kol 2, 11–15).

Naujaisiais metais pasikeičia kalendoriaus skaičius, toliau beldžiasi seni žmogiški vargai, tačiau drauge nuo Dievo ateina tai, kas nauja. Dar kartą pažvelkime į Jėzaus vardą, kurį liturgija įrašo virš Naujųjų metų slenksčio. Visas mūsų gyvenimas turi vykti Jėzaus akivaizdoje. Tai drąsinančios Bičiulio ir Mokytojo akys, taip pat skvarbus Teisėjo žvilgsnis. Jo akivaizdoje susikaupiame ir dažnai susigėstame. Kryžius mūsų kambaryje neturi būti dulkinas ir užmirštas. Tai nematomo Karaliaus sostas. Šiais metais pasiryžkime gyventi su Jėzumi. Kad jis būtų mumyse, o mes būtume jame, kad jo galia stiprintų tai, ką mes drauge su juo pradėjome. Šiais metais norime sekti Jėzumi nukreipę žvilgsnį į jį, einantį mūsų priekyje, duodantį pavyzdį. Norime jį sekti ne tik šventinių iškilmių metu, bet ir kryžiaus kelyje, dalydamiesi su juo kryžiaus našta. Gyvenkime šiuos metus dėl Jėzaus – jis įsikūnijo ir lieka su mumis dėl mūsų. Jėzus ateina pas pragaištyje paskendusią žmoniją. Žmogus nėra toks, koks norėtų, galėtų būti ir koks trokšta būti. Slėpiningos jėgos jį pančioja ir klaidina, daro tokį, koks jis būti nenori. Tačiau Jėzaus žinia skelbia, kad žmogus nėra pražuvęs visiems laikams. Žmogaus gyvenimas gali būti ir kitoks. Išganymas yra įmanomas ir visiškai artimas. Žmogui tereikia tik paprasčiausiai jo norėti ir siekti. Šiuos metus vadiname palaimintais ir išganingais ne tik todėl, jog pagal kalendorių jie eina po Kristaus gimimo. Per šiuos metus bus ne vien dirbama, perkama, pramogaujama, organizuojami rinkimai, demonstracijos, sporto varžybos, ne tik kils konfliktų, gamtos nelaimių… Tuo pat metu tyliai ir be sensacijų milijonai žmonių apsispręs pasakyti Jėzui „taip“.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“