Kardinolas Walter Kasper
Popiežiškosios krikščionių vienybės skatinimo tarybos prezidentas

Ekumenizmas šiandien ir rytoj

Kalba, pasakyta lapkričio 23 d. popiežiui ir kardinolų kolegijai

Per trumpą tam skirtą laiką informuoti apie dabartinę ekumeninę padėtį bei ją apmąstyti galima tik stacato tempu ir neišvengiamai neišsamiai bei bendrais bruožais. Vis dėlto tikiuosi, jog apibūdinant dabartinę ekumeninę situaciją kažkiek išryškės dieviškosios apvaizdos planas burti susiskaldžiusią krikščioniją vienybėn bei taip padaryti ją aiškesniu ženklu pasaulyje.

I.

Leiskite pradėti principinio pobūdžio išankstine pastaba. Tai, ką – skirtingai nuo dialogo tarp religijų – vadiname ekumenizmu, galiausiai remiasi Jėzaus savo mirties išvakarėse paliktu testamentu: „Ut unum sint“ (Jn 17, 21). Vatikano II Susirinkimas krikščionių vienybės skatinimą pavadino Šventosios Dvasios veikimu (UR 1; 4) ir vienu pagrindinių tikslų (UR 1). Popiežius Jonas Paulius II tokį apsisprendimą apibūdino kaip neatšaukiamą (UUS 3). Popiežius Benediktas XVI jau pirmą savojo pontifikato dieną išreiškė ketinimą visomis išgalėmis darbuotis dėl visų Kristaus mokinių visiškos ir regimos vienybės atkūrimo bei pridūrė, jog to siekti būtina ne tik žodžiais, bet ir konkrečiais, širdį paliečiančiais ženklais (Kreipimasis į kardinolus 2005 m. balandžio 20 d.). Todėl ekumenizmas nėra pasirinktinas dalykas, tai – šventa pareiga.

Savaime suprantama, kalbama apie ekumenizmą, paremtą ne geranorišku humanizmu ar ekleziologiniu reliatyvizmu, bet Katalikų Bažnyčios savivoka, apie katalikų principus atitinkantį ekumenizmą (UR 2–4), apie ekumenizmą tiesoje ir meilėje. Tiesa ir meilė neatskiriamai tarpusavyje susijusios ir negali viena kitos pakeisti. Pirmiausia būtina kreipti dėmesį į tai, kad dialogas rutuliotųsi tiesoje. Pagrindinės konkrečios normos įpareigojamai išdėstytos „Ekumenizmo vadove“ (1993 m.).

Svarbiausias ekumenizmo paskutiniaisiais dešimtmečiais rezultatas ir džiugus pasiekimas yra ne ekumeniniai dokumentai, bet vėl atrastasis broliškumas, tai, kad vėl atradome save kaip brolius ir seseris Kristuje, išmokome vienas kitą branginti ir kartu išsiruošėme į kelią visiškos vienybės link (UUS 42). Šiame kelyje Cathedra Petri per pastaruosius keturiasdešimt metų vis labiau tapo visų Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių dėmesio koncentravimosi tašku. Nors pirminis entuziazmas per tą laiką vietą užleido didesniam blaivumui, tai tiktai rodo, jog ekumenizmas tapo brandesnis ir suaugesnis, savaime suprantamu, normaliu dalyku Bažnyčios gyvenime. Visa tai galima sakyti tik jaučiant dėkingumą Bažnyčią vedančiai Dievo Dvasiai.

Konkrečiai skirtinos trys ekumenizmo sritys. Pirmiausia tai ekumeniniai santykiai su pirmojo tūkstantmečio senosiomis Rytų ir ortodoksų Bažnyčiomis, kurias pripažįstame esant Bažnyčiomis dėl to, kad jos savo bažnytinėje būtyje kartu su mumis išlaikė apaštališkąjį tikėjimą ir apaštališkąją įpėdinystę. Po to minėtini ekumeniniai santykiai su Bažnytinėmis bendruomenėmis, tiesiogiai arba, kaip laisvosios Bažnyčios, netiesiogiai kilusiomis iš XVI a. Reformacijos ir Šventojo Rašto pagrindu išrutuliojusiomis savą bažnytinę savivoką. Galiausiai naujesniojoje krikščionybės istorijoje būta vadinamosios trečiosios bangos – tai XX a. pradžioje atsiradę ir nuo tada visame pasaulyje sparčiai plintantys charizminiai bei sekmininiai sąjūdžiai. Tad ekumenizmas yra daugialypis bei diferencijuotas reiškinys, labai skirtingai besireiškiantis įvairiose kultūrinėse aplinkose bei vietinėse Bažnyčiose.

II.

Pradėkime nuo ekumeninių santykių su pirmojo tūkstantmečio Bažnyčiomis. Plėtojant dialogą su iki Chalkedono Susirinkimo atsiradusiomis Rytų Bažnyčiomis, jau pirmajame dešimtmetyje tarp 1980 ir 1990 m. pasiekta reikšminga pažanga. Popiežiaus Pauliaus VI ir popiežiaus Jono Pauliaus II susitarimais su atitinkamais patriarchais pavyko įveikti 1500 metų senumo kristologinį ginčą, susijusį su Chalkedono Susirinkimu (451 m.), o Asirijos Rytų Bažnyčios atveju – su Efezo Susirinkimu (381 m.).

Antrajame etape dialogas pakrypo ekleziologijos, tiksliau klausimo, kaip suprasti bažnytinę communio ir kokie to kriterijai, linkme. Artimiausias susitikimas numatytas 2008 m. sausio 27 – vasario 2 d. Damaske. Ten bus aptarinėjamas pirmasis dokumento „Bažnyčios prigimtis, sąranga ir misija“ projektas. Per tokį dialogą pusantro tūkstančio metų paribyje gyvenusios Bažnyčios, turinčios seniausią, iš dalies apaštališką tradiciją, vėl sueina į sąlytį su visuotine Bažnyčia. Turint galvoje ilgą atsiskyrimą bei didžiulius mentaliteto skirtumus, nenuostabu, jog visa tai vyksta lėtai ir žingsnis po žingsnio.

Dialogas su bizantiškajai, siriškajai ir slaviškajai tradicijai priklausančiomis ortodoksų Bažnyčiomis oficialiai pradėtas 1980 m. Su šiomis Bažnyčiomis mus vienija pirmojo tūkstantmečio dogmos, Eucharistija ir likusieji sakramentai, Dievo Motinos Marijos ir šventųjų kultas, taip pat vyskupiška Bažnyčios sąranga. Kaip ir senąsias Rytų Bažnyčias, jas vadiname katalikiškųjų vietinių Bažnyčių seseriškosiomis Bažnyčiomis. Skirtumų būta jau pirmajame tūkstantmetyje; bet jie tada nelaikyti Bažnyčias atskiriančiais. Atsiskyrimas įvyko per ilgą susvetimėjimo procesą arba, kaip sakyta Susirinkimo, dėl tarpusavio supratimo ir meilės stokos (UR 14). Šiandien atitinkamai tegalima kalbėti apie priešingą procesą laipsniško susitaikymo link.

Pirmieji svarbūs žingsniai žengti per Susirinkimą. Prisimintinas popiežiaus Pauliaus VI ir ekumeninio patriarcho Atenagoro susitikimas bei susirašinėjimas, Tomos agapis ir 1054 m. pasmerkimų panaikinimas iš Bažnyčios sąmonės priešpaskutinę Susirinkimo dieną. Tuo remiantis buvo galima grįžti prie kelių pirmojo tūkstantmečio bažnytinės communio formų – abipusių apsilankymų, reguliaraus keitimosi žiniomis bei laiškais tarp popiežiaus ir patriarchų, ypač ekumeninio patriarchato, gero kasdienio sugyvenimo ir sąveikavimo daugelyje vietinių Bažnyčių; svetingumo ir bendrystės ženklan Katalikų Bažnyčia diasporoje tarp mūsų gyvenantiems krikščionims ortodoksams dažnai leidžia pasinaudoti bažnyčiomis liturgijai švęsti. Per Viešpaties angelo maldą 2007 m. Petro ir Pauliaus šventės dieną popiežius Benediktas XVI galėjo pasakyti, kad mes su šiomis Bažnyčiomis jau dabar esame pasiekę beveik visišką bažnytinę bendrystę.

Per pirmąjį dialogo dešimtmetį 1980–1990 m. buvo patvirtintos sakramentų, pirmiausia Eucharistijos, taip pat vyskupo ir kunigo tarnybos supratimo bendrybės. Tačiau 1989–1990 m. politinė pervarta dialogą padarė ne lengvesnį, bet sunkesnį. Rytų apeigų katalikų Bažnyčių sugrįžimas į viešąjį gyvenimą po žiaurių persekiojimų bei didvyriškos kankinystės laikotarpio ortodoksų Bažnyčių buvo suvoktas kaip naujo – jų žodžiais – uniatizmo grėsmė. Tai lėmė, kad dialogas, nepaisant kelių svarbių išsiaiškinimų Balamande (1993 m.), dešimtame dešimtmetyje Baltimorėje (2000 m.) pateko į krizę, kuri dar labiau paaštrėjo santykių su Rusijos ortodoksų Bažnyčia lygmeniu kanoniškai įsteigus Rusijoje keturias vyskupijas (2002 m.).

Ačiū Dievui, daugelio kantrių pastangų dėka dialogas vėl atsinaujino praėjusiais metais Belgrade ir maždaug prieš mėnesį buvo pratęstas Ravenoje. Čia pasirodė, jog padėtis, nepaisant apgailėtino, vidinių santykių tarp ortodoksų padiktuoto rusų ortodoksų delegacijos išvykimo, aiškiai pakrypo į gerąją pusę. Prasidėjo vilčių kupinas trečiasis dialogo etapas.

Ravenos dokumentas „Bažnyčios sakramentinės prigimties ekleziologinės ir kanoninės pasekmės“ reiškia svarbią pažangą. Dialogo partneriai ortodoksai pirmąkart pripažino Bažnyčios visuotinį lygmenį, taip pat kad ir šiame visuotiniame lygmenyje esama protos, primo, kuriuo, senosios Bažnyčios vertinimu, tegali būti Romos vyskupas. Visiems į tai įsitraukusiems akivaizdu, jog šitai tėra pirmas žingsnis ir iki visiškos bažnytinės bendrystės dar laukia ilgokas, nelengvas kelias; tačiau šiuo dokumentu padėjome pagrindus tolesnei dialogo plėtotei. Kito visuotinio susirinkimo tema bus štai tokia: „Romos vyskupo vaidmuo pirmojo tūkstantmečio Bažnyčioje“.

Atskirai paminėti derėtų santykius su Rusijos ortodoksų Bažnyčios Maskvos patriarchatu. Santykiai su Maskvos patriarchatu pastaraisiais metais apskritai tapo kur kas mažiau įtempti ir pagerėjo. Galima sakyti, jog ledynmetis baigėsi, ledynai ėmė tirpti. Mūsų požiūriu, naudingas būtų popiežiaus ir Maskvos patriarcho susitikimas. Maskvos patriarchatas tokio susitikimo niekada iš principo nėra atmetęs, tačiau laikosi pozicijos, jog pirma išspręstinos, jo akimis, Rusijoje ir ypač Ukrainoje egzistuojančios problemos. Tad šiuo metu toks susitikimas į darbotvarkę neįtrauktas. Tačiau kitokiais lygmenimis esama daugialypių susitikimų, tarp kurių, pavyzdžiui, minėtinas abiejų pusių kaip svarbus žingsnis vertinamas patriarcho Aleksijaus apsilankymas Paryžiuje.

Apibendrinant: norint pirmojo tūkstantmečio bendru pagrindu užtaisyti plyšį tarp Rytų ir Vakarų bei atkurti visišką bažnytinę bendrystę, istorinę atmintį dar reikės smarkiai valyti ir bus būtina daug melstis. Tačiau, nepaisant visų mūsų laukiančių sunkumų, yra tvirtas pagrindas vilčiai, jog Bažnyčia, padedama Dievo ir daugybės tikinčiųjų maldų, po antrajame tūkstantmetyje išgyvento pasidalijimo trečiajame tūkstantmetyje vėl galės kvėpuoti abiem plaučiais.

III.

Dabar norėčiau pereiti prie ekumeninių santykių su iš Reformacijos kilusiomis Bažnytinėmis bendruomenėmis. Čia irgi esama padrąsinančių ženklų. Visos Bažnytinės bendruomenės reiškia norą plėtoti dialogą, ir Katalikų Bažnyčia beveik su visomis jį palaiko. Pažangos pasiekta tikėjimo tiesų srityje, ypač pagrindiniais mokymo apie nuteisinimą klausimais. Daug kur gerai praktiškai bendradarbiaujama socialiniais bei visuomeniniais klausimais. Radosi daugiau tarpusavio pažinimo, taip pat draugystės ir gilaus vienybės troškimo, kurio, nepaisant kartais pasitaikančio aštraus tono ir kai kurių skaudžių nusivylimų, nuvertinti nevalia. Atsirado tankus asmeninių bei institucinių santykių tinklas, gebantis išlakyti kartkartėmis pasitaikančias apkrovas.

Kalbėtina ne apie sąstingį, bet apie akivaizdžią ekumeninės situacijos kaitą. Kaip apskritai pasaulis ir Bažnyčios padėtis jame, taip ir ekumeninė situacija apimta sparčių permainų. Paminėsiu tik kelis aspektus:

1. Pasiekus principinį sutarimą mokyme apie nuteisinimą, kaip ir anksčiau aptarinėjamos neišspręstos ginčus keliančios temos, šiuo metu daugiausia Bažnyčios ir bažnytinių tarnybų tema (plg. UUS 66). Tikėjimo mokymo kongregacijai šių metų liepos mėnesį paskelbus „Penkis atsakymus“, ši tema sukėlė susijaudinimo bei iš dalies nepasitenkinimo bangą. Jaudintasi dažniausiai be pagrindo, nes „Atsakymais“ nepasakoma nieko nauja, tik apibendrinamas žinomas katalikų mokymas. Nepaisant to, reikėtų dar kartą pamąstyti apie tokių oficialių pareiškimų formą, kalbą ir viešą pateikimą.

2. Skirtingas Bažnyčios supratimas lemia skirtingus ekumenizmo tikslus. Viena iš problemų ta, kad šiuo metu neturime siektinos bažnytinės vienybės bendros vizijos. Tai juo svariau, kai bažnytinė bendrystė mums yra eucharistinės bendrystės prielaida, eucharistinės bendrystės nebuvimas kelia didelių problemų skirtingoms konfesijoms priklausantiems sutuoktiniams bei šeimų nariams.

3. Mėginant susitarti senais nesutarimus keliančiais klausimais, šiandien atsiveria naujų nesutarimų etiniais klausimais. Tai ypač taikytina gyvybės apsaugai, santuokai ir šeimai, žmogaus lytiškumo klausimams. Tai silpnina arba išvis negalimą daro bendrą viešąjį liudijimą. Tokioms Bažnyčioms būdingas vidines krizes aiškiausiai galima pamatyti anglikonų bendrijoje, bet ne tik ten.

4. Protestantiškojoje teologijoje po naujo susidomėjimo Liuteriu ir Karlo Bartho Dievo žodžio teologijos pradiniais teologinio dialogo metais grįžtama prie liberaliosios teologijos. To padarinys dažnai yra iki šiol bendru laikyto trinitarinio ir kristologinio pamato susilpnėjimas. Tai, ką vadiname bendruoju paveldu, kaip ledynas Alpėse ima tai šen, tai ten tirpti.

Prie ekumeninės situacijos pokyčių priskirtina, žinoma, ir tai, kad minėtoms srovėms kyla priešpriešinių judėjimų. Galime konstatuoti, jog visame pasaulyje sustiprėjo evangelikų grupės, pagrindiniais dogminiais ir pirmiausia etiniais klausimais dažniausiai stovinčios mūsų pusėje, tačiau ekleziologijos ir sakramentų teologijos klausimais, Rašto ir Tradicijos supratimu dažnai esančios nuo mūsų labai toli. Yra labai bažnytiškų grupių, sąmoningai trokštančių liturgija ir tarnybų supratimu sustiprinti katalikiškąją tradiciją anglikonybėje ir liuteronybėje. Greta jų minėtinos vis gausesnės vienuolinės bendruomenės, dažnai gyvenančios pagal šv. Benedikto regulą ir todėl jaučiančios artumą Katalikų Bažnyčiai. Galiausiai pietistinės grupės dėl krizės etiniais klausimais dažnai protestantų Bažnyčiose nebesijaučia visiškai savos; jos dėkingos už aiškius pareiškimus popiežiui, kurį dar ne per seniausiai minėdavo ne tokiu draugišku žodžiu.

Visos tokios grupuotės kartu su katalikų pašvęstojo gyvenimo bendruomenėmis ir naujaisiais dvasiniais sąjūdžiais šiandien sudaro „dvasinius tinklus“, dažnai susitelkusius apie tokius vienuolynus kaip Chevetogne, Bose ir ypač Taize arba įsikurdinusius tokiuose dvasiniuose sąjūdžiuose kaip fokoliarai ar Chemin neuf. Taip ekumeninis sąjūdis grįžta prie savo ištakų – nedidelių maldos, Biblijos ir pokalbių grupių. Pastaruoju metu minėtosios grupės viešai prabyla ir didžiuosiuose sąjūdžių renginiuose, pavyzdžiui, 2004 m. ir 2007 m. Stuttgarte. Taip, greta sunkiais tapusių oficialių dialogų, randasi viltingų naujų dialogo formų.

Apžvelgus visą šią panoramą, galima konstatuoti: egzistuoja ne tik ekumeninis buriantis sąjūdis, esama ir naujo skaldymosi į fragmentus, veikia išcentrinės jėgos. Pridūrus, be to, gausybę neseniai atsiradusių ir besirandančių, pirmiausia Afrikoje, vadinamųjų nepriklausomų Bažnyčių ir gausybę kitokių, dažnai labai agresyvių, atskilusių grupių, konstatuotina, kad ekumeninis peizažas tapo labai pliuralistinis ir neapžvelgiamas. Toks pliuralizmas atspindi vadinamąją postmodernistinę pliuralistinę situaciją, dažnai vedančią prie religinio reliatyzimo.

Tokiomis aplinkybėmis svarbūs tokie renginiai kaip Bažnyčių Ekumeninės Tarybos visuotinis susirinkimas praėjusių metų vasarį Porto Alegre (Brazilija) ir Global Christian Forum bei Europos ekumeninis susirinkimas Sibiu (Rumunija) praėjusį rugsėjį. Tokiais forumais norima išcentrinės jėgos veikiamas grupes išlaikyti pokalbio orbitoje ir tokių pačių jėgų veikiamam ekumeniniam sąjūdžiui su jo tamsiomis ir šviesiomis pusėmis bei naujais iššūkiais neleisti iširti pakitus situacijai, kuri savo ruožtu vis dar sparčiai kinta.

IV.

Žodis „pliuralizacija“ atveda prie krikščionybės istorijos trečiosios bangos, prie charizminių bei sekmininių bendruomenių. Joms, turinčioms maždaug 400 milijonų sekėjų visame pasaulyje, gausumo požiūriu tenka antra vieta tarp didžiųjų krikščioniškųjų grupių, ir jos toliau nepaliaujamai sparčiai auga. Viena nuo kitos jos labai skiriasi, nėra jokios bendros struktūros. Save laiko naujo sekmininio Šventosios Dvasios išliejimo vaisiumi; atitinkamai esminis vaidmuo skiriamas Dvasios krikštui. Jau popiežius Jonas Paulius II atkreipė dėmesį, kad į šį reiškinį nevalia žvelgti vien neigiamai; juo, nepaisant problemiškumo paskirais atvejais, reiškiasi dvasinio patyrimo alkis bei troškulys. Kita vertus, negalima nepastebėti, kad daugelis šių bendruomenių yra tapusios laimės pažado šiapus religija.

Su klasikiniais sekmininkais dialogas galimas; kitos bendruomenės dėl savo agresyvių misionieriavimo metodų kelia rimtą iššūkį. Popiežiškoji vienybės taryba į šį iššūkį atsiliepė ir Lotynų Amerikoje (San Paule, Buenos Airėse), Afrikoje (Nairobyje, Dakare) ir Azijoje (Seule, Maniloje) surengė seminarus vyskupams, teologams ir atsakingiems pasauliečiams. Juose prieita prie tokios pačios išvados, kuri suformuluota ir Lotynų Amerikos vyskupų tarybos susirinkimo, vykusio Aparecidoje (2007 m.), baigiamajame dokumente. Turime imtis pastoracinio sąžinės tyrimo ir savikritiškai savęs paklausti: kodėl tiek daug krikščionių apleidžia mūsų Bažnyčią? Tad pirma turėtume klausti, ne ką ne taip daro sekmininkai, bet kas negerai mūsų pastoracijoje? Kaip į naują iššūkį galėtume reaguoti liturginiu, katechetiniu, pastoraciniu ir dvasiniu atsinaujinimu?

V.

Toks klausimas atveda mus prie baigiamojo klausimo: kaip visa rutuliosis toliau? Bendro atsakymo į šį klausimą būti negali; situacija paskirose žemės srityse, skirtingose kultūrinėse aplinkose ir pavienėse vietinėse Bažnyčiose pernelyg skirtinga. Pareiga konkrečiai į tai atsiliepti tenka kiekvienai vyskupų konferencijai.

Iš esmės toliau turime remtis bendru tikėjimo paveldu ir laikytis to, kas padedant Dievui ekumeninėje srityje pasiekta. Šį bendrą tikėjimą galime ir turime toliau, kiek išgalime, liudyti sekuliarizuotame pasaulyje. Dabartinėmis sąlygomis tai taip pat reiškia, kad privalome iš naujo įsisąmoninti bei sustiprinti mūsų bendro tikėjimo pagrindus. Juk be tikėjimo į gyvąjį trivienį Dievą, be tikėjimo Kristaus dievyste, kryžiaus reikšmingumu išganymui ir Kristaus prisikėlimu visa kita tiesiog pakimba ore. Kas nieko nebežino apie nuodėmės tikrovę bei įpintumą į nuodėmę, tam nusidėjėlio nuteisinimas menkai ką sako arba apskritai nieko nesako.

Tiktai remiantis bendru tikėjimu įmanoma puoselėti dialogą dėl skirtumų. Tai turėtų būti daroma aiškiai, bet nepolemiškai. Neturime kitų žeminti ar įžeidinėti; neturime pirštu rodyti, kad jie ne tokie ir ko jiems trūksta, veikiau savo tikėjimo grožį turėtume liudyti pozityviai ir kviesdami. To paties laukiame ir iš kitų. Jei taip bus elgiamasi, tada tarp mūsų ir jų – kaip sakoma enciklikoje Ut unum sint – galės rastis mus praturtinantis keitimasis ne tik žodžiais, bet ir dovanomis (UUS 28; 57). Ekumenizmas ne nuskurdina, bet abipusiškai praturtina.

Tokiame dvasinių mainų ekumenizme, kaip ir anksčiau, esminė reikšmė tenka teologiniam dialogui. Bet jis vaisingas gali būti tik palaikomas dvasinio maldos, širdies atsivertimo bei asmeninio šventėjimo ekumenizmo. Toks dvasinis ekumenizmas yra ekumenizmo širdis (UR 8; UUS 21–27). Todėl jis pirmiausia ir skatintinas. Be communio dvasingumo, kai kitam suteikiama vietos neatsisakant savo tapatybės, visa kita virsta tuščia bedvasio akcionizmo eiga.

Jėzaus maldą jo mirties išvakarėse norėdami padaryti sava, negalime kaip mažatikiai netekti drąsos, turime tikėti, kad malda Jėzaus vardu – kaip pažadėta Evangelijoje (Jn 14, 13 ir kitur) – bus išgirsta. Kada, kur ir kaip – tai ne mūsų rankose. Darydami tai, ką privalome, Kada, Kur ir Kaip galime ramiai palikti Bažnyčios Viešpačiui, buriančiam savo Bažnyčią iš visų keturių pasaulio krypčių. Tai, kas ekumenizmo srityje mums dovanota ir ko iki šiol nepasiekėme, turime dėkingi priimti; tik taip galėsime su viltimi žengti į ateitį. Bent kiek realistiškai pasvėrus „laiko ženklus“ paaiškėja, jog tokiam ekumenizmui nėra realistinės ir juolab tikėjimu grįstos alternatyvos.

© „Bažnyčios žinios“