Skelbimo pradžia

3 eilinis sekmadienis (A)
Iz 8, 23–9, 3; 1 Kor 1, 10–13.17; Mt 4, 12–23

Pranašas Izaijas skelbiamą tikrovę aprašo kaip jau įvykusią. Ištremtoji tauta neliks tamsoje, ji bus išlaisvinta. Šį Izaijo tekstą turime suprasti kaip dvasinį išlaisvinimą. Pati blogiausia tremtis žmogui yra nuodėmės pančiai ir atskirtis nuo draugystės su Dievu. Tamsybių šalis yra ta vieta, kur Dievas nebesuvokiamas kaip artimas žmogui, kaip Emanuelis. Tamsybėse ir dvasinėje sumaištyje mums gresia nusivylimo pagunda. Visų svarbiausia atkreipti akis į Dievą, jo tiesą, ir jis atvers mums vilties šviesą. Dievas mus išlaisvina radikaliai. Nors tebenešiojame nuodėmės žaizdų žymes, nebesame visam laikui blogio įkalinti. Ateis diena, kai būsime išvaduoti net iš nuodėmės likučių, tų pagundų, kurios ateina iš praeities įpročių. Dvasinis žmogaus išlaisvinimas apima jo visą būtybę.

Apaštalas Paulius tėviškai rūpinasi Korinto Bažnyčia, ypač išgirdęs apie tai, kad korintiečių bendruomenei iškilo grėsmė suskilti. Tai buvo dar tik blogio užuomazga, tačiau susiskaldymas dažnai prasideda nuo žodžių, po to pereinama prie asmeninių konfliktų. Šventasis Paulius greitai reagavo ir primygtinai ragino grįžti prie paskelbtojo Kristaus mokymo esmės. Pirmiausia jis kreipiasi Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu. Krikščionys ima ginčytis ir suskyla praradę gyvo ryšio su Jėzumi Kristumi suvokimą. Apaštalo Pauliaus nurodytas pavojus grėsmingas visų laikų Bažnyčiai.

Nuo pat viešojo veikimo pradžios Jėzus buvo tarsi užribyje. Jeruzalės gyventojams jis yra iš Galilėjos atvykęs provincialas, išaugęs pusiau pagoniškoje aplinkoje. Tokioje aplinkoje neįmanoma laikytis žydų įstatymo visu deramu griežtumu. Tokia liberali aplinka ortodoksui fariziejui yra tikras papiktinimas. Nepaisydamas to, Jėzus nedvejodamas vėl pasitraukia į šią sritį ir taip išvengia galimų sunkumų po Jono Krikštytojo suėmimo. Evangelistas Matas pabrėžia, jog šis Jėzaus atsitraukimas atitinka Dievo valią. Toks yra Jėzaus pašaukimas, o evangelistui Matui ypač svarbu atskleisti, kaip Jėzus įvykdo pranašystes. Kai kurios pranašystės nemalonios Jėzaus amžininkų ausiai, jas būtų saugiau praleisti negirdomis, tačiau evangelistas Matas jas iškelia į tikėjimo šviesą. Tokios yra ir Izaijo eilutės, kuriomis Matas pagrindžia Jėzaus veiklos perkėlimą į Galilėją. Tenykštė tauta, žydų ir pagonių mišinys, pasak pranašo, gyvena tamsybėse, mirties karalystės šešėlyje, nuodėmėje ir beprasmybėje. Žydų religinis nepakantumas vargiai derinosi su mintimi, jog pagonims taip pat nušvito Kristaus šviesa. Tačiau Jėzaus misija skirta visiems, joks Jėzaus mokinys negali siaurinti jo pasiuntinybės ar jos riboti. Evangelistas Matas rašo: „Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti.“ Jėzus kalba kaip Dievo pasiuntinys ir jo šauklys. Jis skelbia ne savo, bet Tėvo žodį ir valią. Jis tęsia programinį Jono Krikštytojo šūkį ir jį plėtoja toliau. Gal neoriginalu tęsti kito pradėtą darbą? Jėzui svarbiausia viena: to nori Dievas. Iš Jėzaus galime mokytis: nebūtinai kitų pradėtą tradiciją reikia radikaliai keisti; kita vertus, ne visa, ką mintinai išmokstame ar nesąmoningai perimame, yra vertinga tradicija. Evangelistas perteikia Jėzaus skelbimo turinį: „Atsiverskite, nes čia pat dangaus karalystė.“ Čia pirmą kartą suskamba žodis apie dangaus karalystę. Taip formuluodamas Jėzus laikosi tautiečių įsitikinimo neminėti Dievo vardo. Minint dangaus karalystę, numanoma Dievo viešpatystė, kurią Kristus įkurs žemėje. Dievo karalystė neįsikurs savaime, Jėzus atėjo ją įgyvendinti. Dievo karalystė iš esmės perkeičia žmogaus gyvenimą, jo širdyje apsigyvena meilė, tiesa ir ramybė.

Tačiau prieš tai skamba reikalavimas: „Atsiverskite.“ Jėzaus minima Dangaus karalystė nereiškia tiesioginio žmonių norų išsipildymo. Tai, ką atneša Jėzus, nėra žmonių tiesiogiai prašomi ar, jų manymu, reikalingiausi dalykai. Jėzaus raginimas atsiversti reiškia taip pat nusigręžti nuo įprastinės žmogiškosios galvosenos, imti mąstyti ir gyventi, kaip dera Jėzaus mokiniams. Jėzaus žodis yra kritiškas. Toks krypties pakeitimas turi būti daromas apdairiai ir sąmoningai. Jis reikalauja įveikti inerciją, ištvermingai budėti. Kas nori beatodairiškai žengti vien nosies tiesumu, gali praeiti pro šalį, nors tariamai nepadarytų nieko bloga. Jėzaus žodis yra įspėjimas. Dangaus karalystė yra tarsi ne priešais mus, bet už mūsų. Turime tiesiog apsigręžti, įsižiūrėti ir ieškoti jos širdies akimis, tačiau visiškai kitaip, negu buvome įpratę. Turime ieškoti jos ten, kur mums nurodo Jėzus. Naujoji Jėzaus skelbiama gyvensena, kurią jis vadina Dangaus karalyste, yra unikali ir kitokia, besiskirianti nuo įprastinių gyvenimo bėgių. Taip yra todėl, kad Jėzus nėra vien išminties mokytojas ar žmonijos auklėtojas. Jis yra vienatinis Dievo Sūnus.

Evangelijos skaitinys parodo Kristų, pradedantį evangelizavimo tarnystę. Jis keliauja po Galilėją, sutinka žmones jų įprastinėje aplinkoje. Bažnyčios istorijoje nuolat išlieka panaši problema: kaip evangelizuoti pasaulį, laikantis ištikimybės Dievui ir taip pat atsižvelgiant į žmonių kultūrą, jų aplinką ir papročius; kaip apimti žmogiškųjų kultūrų įvairovę ir joje įdiegti Evangelijos turtus. Pilnutinis žmogiškumas visiškai nereiškia priešingumo Kristui, Evangelijos dvasiai. Kristus siekia atkurti esminį žmogaus integralumą, kurį nuodėmė žeidžia, silpnina ir griauna.

parengė K.L.

© „Bažnyčios žinios“