Apie farmacininko vaidmenį
Popiežiaus Benedikto XVI sutrumpintas kreipimasis į XXV Katalikų farmacininkų tarptautinį kongresą 2007 m. spalio 29 d.
< > Dabartinė medikamentų arsenalo plėtra ir iš to kylančios gydymo galimybės įpareigoja farmacininkus apmąstyti vis platesnes funkcijas, kurioms jie pašaukti, pirmiausia savo kaip tarpininko tarp gydytojo ir paciento vaidmenį; jiems taip pat tenka pareiga mokyti pacientus tinkamai vartoti medikamentus bei pirmiausia supažindinti juos su tam tikrų vaistų vartojimo etiniais padariniais. Šioje srityje nevalia daryti sąžines nejautrias, pavyzdžiui, elementų, kuriais siekiama neleisti embrionui įsitvirtinti ar sutrumpinti žmogaus gyvenimą, poveikiui. Farmacininkas turėtų kiekvieną asmenį kviesti skatinti žmogiškumą, idant kiekviena žmogiškoji gyvybė būtų apsaugota nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties, o medikamentai tinkamai atliktų savo gydomąją paskirtį. Be to, nė vieno asmens nevalia neapgalvotai naudoti kaip objekto terapiniams eksperimentams; šie turėtų būti atliekami pagal pagrindinių etinių normų paisančius protokolus. Kiekvienas gydymas ar eksperimentas turi būti atliekamas trokštant pagerinti asmens fizinę būklę, o ne vien siekiant mokslinės pažangos. Žmonijos gerovės paieška neturėtų būti žalinga gydomiems žmonėms. Moralinėje srityje jūsų Federacija pašaukta imtis atsisakymo elgtis prieš savo sąžinę problemos; šią teisę jūsų profesija privalo pripažinti bei leisti jums atsisakyti tiesiogiai ar netiesiogiai bendradarbiauti tiekiant produktus, tarnaujančius tokiems aiškiai amoraliems tikslams kaip, pavyzdžiui, abortas ar eutanazija.
Įvairios farmacinės struktūros, laboratorijos ir ligoninės, taip pat visi mūsų amžininkai irgi turėtų rodyti solidarumą gydymo srityje, padaryti gydymą bei reikalingiausius medikamentus prieinamus visoms gyventojų grupėms visose šalyse, ypač neturtingiausiesiems.
Vadovaujami Šventosios Dvasios, farmacininkai katalikai tikėjimo gyvenime ir Bažnyčios mokyme turėtų atrasti elementų, rodančių, kaip savo profesijos kelyje žvelgti į ligonius, kuriems būtina žmogiška bei moralinė paspirtis, kad jie galėtų gyventi viltimi bei surasti vidinių išteklių, padėsiančių gyventi diena iš dienos. Jums taip pat tenka pareiga padėti į įvairias farmacines profesijas įsitraukiantiems jaunuoliams apmąstyti vis sudėtingesnes jų veiklos bei sprendimų pasekmes. To siekiant, labai svarbu, kad visi katalikų tikėjimo besilaikantys sveikatos apsaugos darbuotojai ir geros valios žmonės suvienytų jėgas jų ugdymui ne tik techniniu lygmeniu, bet ir bioetiniu matmeniu pagerinti, taip pat kartu pasiūlytų tokį ugdymą visai profesijai. Žmogus yra Dievo paveikslas, todėl jis visada turi būti tyrimų bei biomedicinos srityje priimamų sprendimų centre. Sykiu pamatinis lieka prigimtinis pareigos gydyti ligonį principas. Biomedicinos mokslai turi tarnauti žmogui; jei taip nėra, jie tampa nežmoniški ir šalti. Visos mokslinės žinios sveikatos apsaugos srityje ir kiekviena gydymo procedūra privalo tarnauti ligoniui kaip vientisai esybei, turinčiai veikliai dalyvauti savo gydyme, kuris taikytinas gerbiant jo autonomiją. < >