ruošiantis 2000 m. krikščionybės jubiliejui
Nelengva objektyviai įvertinti dabartinę Lietuvos Katalikų Bažnyčios padėtį, nes galima pakliūti į perdėto optimizmo ar pesimizmo spąstus. Bažnyčia šiandien laiko egzaminą, apie kurio rzultatus dar per anksti kalbėti. Pasikeitė santvarka, atgauta nepriklausomybė, tačiau atėjo nauji sunkumai, nemažesni už ankstesniuosius. Visose bažnytinio gyvenimo srityse yra daug neišspręstų klausimų. Man teikia vilties tas faktas, kad Lietuvos Vyskupų Konferencija rimtai ėmėsi darbo išanalizuoti dabartinę padėtį ir artimiausiu laiku sukurti sielovados planą, kuris turėtų paliesti visas Bažnyčios gyvenimo sritis. Šiame pranešime aš glaustai paliesiu tik kai kuriuos aktualius gyvenimo klausimus.
Katekezė
Praktikuojančių Lietuvos katalikų didžioji dalis stokoja gilesnio tikėjimo
pažinimo, o jų elgseną daugiausia nulemia tradicijos. Jaunimą domina biznis,
diskotekos, sportas ir labai dažnai jis tampa masinės kultūros auka. Bažnyčia
daugiausia dėmesio skiria bendrojo lavinimo mokyklas lankančiam jaunimui.
Šiuo metu tikybos mokosi 361 000, o etikos kurso klauso - 147 000 mokinių.
Dar trūksta kvalifikuotų katechetų, tačiau per penkerius metus tikybos
dėstyme esame pasiekę gana gerų rezultatų. Lietuvoje kunigai yra labai
apleidę suaugusiųjų katechezę; neišnaudojamos visos galimybės katekizuoti
tiek jaunus, tiek suaugusius žmones.
Artimiausioje ateityje reikės pakeisti nusistovėjusią nuostatą,
kad galima teikti sakramentus, bet nesirūpinti rimta katekeze. Ypatingai
svarbi tėvų katekezė ruošiant Krikštui, o jaunimo - ruošiant Sutvirtinimui
ir Santuokos sakramentui. Gaila, kad lig šiolei kai kur Sutvirtinimas teikiamas
mažiems vaikams ir tuo būdu praleidžiama proga paauglių katekezei. Netoleruotina,
kad jaunavedžiai tuokiami be rimto paruošimo tiek religiniam, tiek šeimos
gyvenimui. Reikės pasirūpinti pačius tėvus įtraukti į savo vaikų katekizaciją,
kad jie neliktų nuošalyje, kai jų vaikai ruošiasi sąmoningo religinio gyvenimo
pradžiai. Noriu ypač pabrėžti klebonų atsakomybę už tikybos pamokas, už
katechetus, jų kvalifikacijos ir dvasinio gyvenimo kėlimą. Būtina, kad
VDU Teologijos fakultete būtų įsteigta pedagogikos katedra ir, kad būsimiems
pedagogams būtų teikiama reikalinga dvasinė formacija. Visus religinius
judėjimus ir organizacijas reikės vienokiu ar kitokiu būdu įtraukti į katekezės
darbą. Tinkamų asmenų ir lėšų ieškojimą katekezei reikia laikyti prioritetiniu
sielovados reikalu. Tai svarbiau už mūrinių bažnyčių statybą. Galiu pasidžiaugti,
kad jau yra užbaigtas Katalikų Bažnyčios Katekizmas ir šiais metais jį
galės visi įsigyti. Bus gera proga jį studijuoti ir atnaujinti savo tikėjimo
pagrindus.
Kunigų rengimas
Kauno Tarpdiecezinėje kunigų seminarijoje (ir ne tik joje) būsimųjų
kunigų formavimo metodai yra paveldėti iš Nepriklausomos Lietuvos laikų,
tuo tarpu ateinantieji į Seminarijas kandidatai yra būsimi XXI amžiaus
kunigai. Šiandien Lietuvoje didžiausia problema nėra kandidatų į kunigystę
trūkumas, bet kandidatų atranka ir jų reikiamas formavimas, kad į Viešpaties
vynuogyną išeitų ne kulto tarnautojai, o kunigai, pasiryžę savo gyvenimą
paaukoti Dievo ir žmonių tarnybai.
Kuo greičiau reikia pakeisti Seminarijų ugdymo programą pagal
Optatam totius, Pastores dabo vobis ir kitus Bažnyčios dokumentus.
Vyskupams reikės pasirūpinti, kad ketinantiems siekti kunigystės būtų įsteigti
parengiamieji kursai. Praėjusių metų rudenį mūsų Seminarijas vizitavo Studijų
kongregacijos atsiųsta komisija ir šiuo metu jau turime direktyvas, kaip
reikės tobulinti būsimųjų kunigų formavimą. Džiugu, nes patys klierikai
aktyviai rūpinasi, kad Seminarija kuo greičiau būtų reformuota pagal dabartinius
Bažnyčios reikalavimus ir galėtų siekti brandžios kunigystės.
Kunigų gyvenimo atnaujinimas
Lietuvoje yra įvykę esminių demografinių pasikeitimų - dauguma žmonių
gyvena miestuose. Dėl kunigų stokos miestuose beveik nevykdoma rimta sielovada
ir kunigai likę sakramentų teikimo fabrikais, tuo tarpu kaimuose yra
likę daugiausia pagyvenę žmonės, bažnyčių lankomumas nedidelis, todėl jauni
kunigai kartais jaučiasi mažai reikalingi. Vyresnės kartos kunigai Bažnyčios
misiją mato atkuriant prieškarinių laikų dvasią ir tradicijas; jaunesnieji
kunigai norėtų gyventi Vatikano II dvasia, tačiau dažnai stokoja tinkamo
pasirengimo kunigiškam darbui. Vatikano II Susirinki-mo ir vėlesnieji Bažnyčios
dokumentai daugumai kunigų yra per mažai pažįstami. Per mažai mokomasi
ir povatikaninės Bažnyčios patirties, o Vakarų klaidos suabsoliutinamos.
Išdrįsiu teigti, kad Vakarų dažnai bijome ir todėl, kad lengviausia sakyti:
viską žinome ir nieko nereikia keisti.
Lietuvos kunigijos atsinaujinimas yra pirmaeilis Bažnyčios uždavinys,
nes jei neturėsime gerų vadų, tada Bažnyčios ateitis bus labai miglota.
Visiems kunigams reikia studijuoti Vatikano II ir povatikaninius Bažnyčios
dokumentus, ypač Kunigų tarnybos ir gyvenimo vadovą. Vyskupams reikia
paruošti permanentinio kunigų formavimo programas ir nepalikti nė vieno
sielovadoje dirbančio kunigo, kuris nekeltų savo intelektualinio ir dvasinio
lygio. Lietuvos kunigai turi aiškiai įsisąmoninti, kad jie gyvena ne 1926
metais, kai buvo įkurta Lietuvos bažnytinė provincija, o ruošiasi sutikti
2000 metų krikščionybės jubiliejų.
Šeimų sielovada
Lietuviška šeima išgyvena krizę: neleistinomis priemonėmis, įskaitant ir abortus, reguliuojamas šeimos dydis. Nuolatos auga išsiskyrimų skaičius. Planuotos tėvystės federacijos tipo institucijos griauna krikščionišką santuokinio gyvenimo sampratą. Auga skaičius jaunų žmonių, kurie neturi supratimo apie pasiruošimą šeimai, apie ikivedybinį lytinį susilaikymą, - nevaldomas seksas yra pastatytas vertybių hierarchijos viršūnėje. Juodą darbą šioje srityje atlieka kai kurios masinės informacijos priemonės. Šiuo metu nėra reikiamos jaunavedžių katekezės ir jų paruošimo šeimos gyvenimui. Pasidžiaugti galima besikuriančiais šeimos centrais, kurie atlieka didelį pozityvų darbą. Visomis išgalėmis reikia vyskupams ir kunigams rūpintis, kad kiekvienoje didesnėje parapijoje veiktų šeimos centras, kuris rūpintųsi įvairiais šeimos gyvenimo klausimai. Vyskupai turės pasirūpinti, kad jaunavedžiai šeimos gyvenimui būtų rimtai ruošiami per tam triką laiką, kuris turėtų būti nustatytas visai Lietuvai.
Pasauliečiai
Pasauliečiai pastaruoju laiku vis daugiau įjungiami į bendrą gyvenimą, tačiau daugiausia vyrauja prieškarinis modelis, kai klebonas rūpinosi visais reikalais: remontais, pastoracija, sakramentų teikimu ir net visuomenine veikla. Dabartiniu metu pasauliečiai dirba mokyklose, masmedijose ir Caritas sferoje, tačiau daugelis kunigų šiems pasauliečiams rodo maža dėmesio. Parapijos tarybos daug kur yra tik formalios, beveik tolygios sovietmečio parapijų komitetams. Šventojo Tėvo raginimas rūpintis, kad pasauliečiai būtų įtraukti į aktyvų Bažnyčios gyvenimą yra radęs per mažai atgarsio. Tačiau reikia pasidžiaugti, kad daug kur pasauliečiai labai sėkmingai darbuojasi Viešpaties vynuogyne. Kunigams ir pasauliečiams reikia gerai išstudijuoti posinodinį dokumentą Christifideles laici. Reikia daug dėmesio rodyti pasauliečiams, dirbantiems Caritas sferoje, kad jie jaustų, kaip labai Bažnyčiai reikalingas jų darbas. Labai svarbu įtraukti pasauliečius į šeimų apaštalavimą. Reikia ugdyti pasauliečius, atsakingus už visuomenės gyvenimą; palaikyti tuos pasauliečius, kurie užsiangažuoja politinei ar socialinei veiklai. Neslopinti, bet palaikyti kiekvieną gerą pasauliečių iniciatyvą.
Jaunimo sielovada
Bažnyčia pastaruoju metu jaunimui rodo daug dėmesio, tačiau mūsų akivaizdoje jaunimas tolsta nuo Bažnyčios. Turime tik nedaug sąmoningo krikščioniško jaunimo, susispietusio ateitininkijoje ir įvairiose maldos grupėse. Didžioji mūsų jaunimo dalis yra masinės kultūros įtakoje. Iki šiolei nuodugniai nesvarstyta, kaip padėti jaunimui, kad jis susiorientuotų šiandieniniame pasaulyje ir neatmestų Bažnyčios, tarsi pasenusios institucijos. Pasigendama Bažnyčios dialogo su jaunimu; nekonstruktyvi kritika tik atstumia jaunimą, kuris dažnai tampa sektų aukomis. Mokykla yra vieta, kur galime bendrauti su jaunimu, tik reikia rūpintis kokiu būdu kuo geriau panaudoti šią galimybę. Kunigams reikia mąstyti, kad parapijose įsikurtų jaunimo centrai, aprūpinti knygomis, audio ir video aparatūra. Jaunimą reikia įtraukti į aktyvų parapijos gyvenimą ir dalyvavimą liturgijoje. Kad tai nėra utopija puikiai liudija katalikiškos bendruomenės Gyvieji akmenys veikla.
Dievui pašvęstas gyvenimas
Lietuvos vienuolijos sovietiniu metu labai daug pasitarnavo Bažnyčiai
ir dabartiniu metu tikrai daug dirba, tačiau daugumai kongregacijų labai
sunku atsikurti: trūksta sąlygų bendruomeniniam gyvenimui, ypač stinga
tinkamų formuotojų, todėl kongregacijoms sunku priimti šiandienos iššūkius.
Visai neseniai sulaukėme labai svarbaus Bažnyčios dokumento Vita
consacrata apie Dievui pašvęsto gyvenimo atnaujinimą, todėl kuo greičiau
jį reikia išsiversti, studijuoti ir jo dvasia atnaujinti kongregacijų gyvenimą.
Visos kongregacijos turi būti įjungtos į vyskupijų sielovados planą, todėl
būtinos pastovios konferencijos vyskupijose dirbančioms kongregacijoms,
kuriose būtų nagrinėjami aktualūs Dievui pasišventusiųjų gyvenimo ir veiklos
klausimai. Reikia daugiau ryšio tarp kongregacijų, kad būtų galimybė vieniems
iš kitų mokytis. Taip pat reikia didesnio bendravimo tarp kongregacijų
ir vyskupų bei kunigų.
Liturgijos atnaujinimas
Liturgija - tai Bažnyčios širdis, tačiau liturginio gyvenimo reforma vyksta apgailėtinai lėtai. Nesurastas aiškus sprendimas, kas yra tradicijos, kurias reikia palikti, o ką reikia reformuoti. Tik nedaugelyje parapijų tinkamai atnaujinta šv. Mišių liturgija, - altoriaus atsukimas dar nereiškia atnaujintos liturgijos. Kunigai liturgijoje užsiima saviveikla, nes pasigenda reikiamų direktyvų ir savalaikės informacijos. Senoji Bažnyčiai ištikimų katalikų karta pasitraukia mūsų akyse, o calūnai ir ezekvijos jaunimui primena senienų muziejų. Atrodo, kad dauguma kunigų net nesupranta, kokia galinga yra liturgijos įtaka dvasiniam žmogaus gyvenimui. Šioje srityje Vyskupų konferecijos ir kunigų laukia daug darbo. Reikės paruošti pakankamai liturgijos specialistų, atnaujinti Liturginės komisijos darbą, nes negalima toleruoti dabartinės padėties, kai mūsų liturginis gyvenimas keliais dešimtmečiais atsilieka nuo visuotinės Bažnyčios daromų reformų.
Masinės informavimo priemonės
Katalikiškos masinės informacijos priemonės yra kūdikio amžiuje ir negreitai jų įnašas į evangelizaciją bus reikšmingas. MIP yra per mažai vertinamos. Katalikiška spauda yra per silpna. Neturime nė vieno laikraščio, kuris tikrai atstovautų Bažnyčios poziciją ir, kuris Bažnyčios būtų pakankamai remiamas. Bažnyčia turi tik nedidelę galimybę prabilti per radiją ir TV, tačiau visur jaučiamas trūkumas žmonių, kurie būtų sąmoningi katalikai ir tuo pačiu geri savo profesijos specialistai. Per mažai siunčiame studijoms būsimus masmedijų darbuotojus. Lietuva yra užtvindyta žemiausio lygio piratiška videoprodukcija, todėl reikia labai intensyviai mąstyti apie geros videoprodukcijos gamybą ir platinimą. Kunigams reikia rodyti daugiau iniciatyvos remiant katalikišką spaudą: dalyvauti jos rengime ir platinime, sąmoninti tikinčiuosius, palaikyti savąją spaudą. Reikia ieškoti kelių daryti įtaką pasaulietinės krypties masmedijoms, kad ir jos dirbtų tik pozityvų darbą.
Socialinė ir karitatyvinė veikla
Aktyvių vienuolių ir pasauliečių dėka per šešerius nepriklausomybės metus Lietuvoje plačiai išsiplėtė Caritas veikla. Tačiau dar yra daug parapijų, kur Caritas neveikia, dar daugiau parapijų, kur Caritas veikla suprantama kaip gaunamos labdaros dalijimas. Kunigai į karitatyvinę veiklą dažnai žiūri kaip į nemielą ir jiems nepriklausančią pareigą. Socialinė veikla Bažnyčioje yra dar neatrasta žemė. Vilčių teikia socialinių studijų centras VDU ir jo ruošiami specialistai. Kunigams reikia visokeriopai remti žmones, dirbančius karitatyvinėje ir socialinėje srityje. Reikia atsikratyti iliuzijų tik moralizavimu kovoti su alkoholizmu ir reikia ieškoti pozityvių būdų stabdyti plintantį alkoholizmą ir narkomaniją. Bažnyčiai reikia palaikyti kiekvieną gerą iniciatyvą, nukreiptą į solidarumą su vargingais žmonėmis, tačiau budėti, kad karitatyvinis darbas nevirstų labdaros dalijimu, sukeliančiu tik negatyvius reiškinius.
Sektos
Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę ir atidarius duris į Vakarus, Lietuvą užplūdo daugybė sektų. Turėdamos evangelizacijos patirtį ir radusios tuščią erdvę, sektos pradėjo uoliai traukti katalikus ir nekatalikus į savo eiles. Bažnyčia nebuvo pasiruošusi šiam sektų iššūkiui ir šiuo metu jau yra praradusi daug narių. Jeigu sovietiniais laikais vyresnio amžiaus indiferentai grįždavo į Bažnyčią, tai dabar padėtis keičiasi ne Bažnyčios naudai. Neigimai ir draudimai yra neveiksmingos priemonės, o pozityviai dirbti geriau už sektas dar neišmokome. Valstybinės institucijos sektas greitai įteisina, o Seime turime žmonių, kurie pasiruošę daug nesusimąstydami visoms sektoms suteikti tą patį statusą, kaip ir tradicinėms religijoms. Pagrindinis vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų rūpestis - sąmoningo krikščioniško gyvenimo ugdymas ir praktika, kad būtų sukurtos parapijinės bendruomenės, kuriose žmonės jaustųsi tarsi geroje šeimoje. Antraip mes pralaimėsime prieš sektas, kaip pralaimima Lotynų Amerikoje ir kt.
Bažnyčia ir visuomeninis politinis gyvenimas
Šiuo metu Lietuvoje pastebima įtampa dėl Bažnyčios nuostatos, kad dvasiškiai
nedalyvautų partijų veikloje, o rimtai atliktų evangelizacijos ir sielovados
darbą, kuriam jie yra užsiangažavę priimdami kunigystės šventimus ir skatintų
tikinčiuosius būti dorais ir aktyviais tautos piliečiais. Hierarchija yra
kaltinama tyla bei atsiribojimu nuo aktualių visuomeninių klausimų ir kuriama
neigiama opinija, kuri gali skaudžiai atsiliepti Bažnyčios įtakai sekuliarizuotai
visuomenei. Yra kunigų, linkusių dalyvauti tiesioginėje partinėje veikloje,
yra ir tokių kunigų, kurie nusišalina nuo šiandieninio gyvenimo aktualijų
ir neragina tikinčiųjų būti aktyviais krikščioniškos visuomenės kūrėjais.
Tiek vieni, tiek antri nepažįsta Bažnyčios nuostatos šiuo kausimu. Šioje
situacijoje ypač svarbu, kad vyskupai netylėtų, bet tai, kas vyksta krašte,
visada vertintų iš krikščioniškų - moralinių pozicijų. Kunigams ir tikintiesiems
reikia studijuoti Bažnyčios dokumentus politiniais, visuomeniniais klausimais
ir laikytis vieningos linijos su savo ganytojais. Negalima leisti, kad
partijos dvasininkiją įtrauktų į savo politines batalijas, nes Bažnyčios
vieta yra aukščiau partijų. Žmonės - bedarbiai, valstiečiai, pensininkai,
pedagogai, etc. - esantys kraštutinai sunkioje situacijoje turi matyti
aiškiai išreikštą Bažnyčios solidarumą.
Reikia apgailestauti, kad su dabartine vyriausybe nepasisekė
paruošti nei konkordato, nei paskirų sutarčių švietimo, karių sielovados
ir bažnytinės nuosavybės srityse. Seime nuolatos girdimi balsai, ketinantys
dar labiau apriboti Bažnyčios teises. Tokios nuostatos tiek dvasininkijoje,
tiek tikinčiuosiuose iššaukia neigiamas reakcijas, supriešina visuomenę
ir stabdo pozityvų visuomenės dvasinio ugdymo darbą.
Ekumenizmas
Sovietiniu laikotarpiu ekumeniniams ryšiams nebuvo sąlygų, tačiau ir per šešerius nepriklausomybės metus šioje srityje mažai kas pasikeitė. Tradicinės konfesijos neturi vienos kitoms priešiškumo, bet nesiekiama ir suartėjimo. Dažnai net vengiama kontaktų, perdėtai bijant, kad tie ryšiai neturėtų Bažnyčiai neigiamų pasekmių. Reikia labai rimtai studijuoti Vatikano II ir povatikaninius dokumentus ekumenizmo klausimu ir ieškoti draugiškų kontaktų su kitomis, ypač krikščioniškomis konfesijomis.
Pabaigai
Paliesti klausimai neišsemia visos Bažnyčios veiklos, jie tik išryškina,
kad šiame Bažnyčios periode darbo nepritruks nė vyksupams, nė kunigams,
nė pasauliečiams, neabejingiems Kristaus siuntimui. Pesimizmui nėra pagrindo,
nes evangelinės vertybės nepasensta, tik reikia mūsų visų dalyvavimo jas
perteikiant iš kartos į kartą.
Arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius
1996 05 18