Pjūtis laukia darbininkų

11 eilinis sekmadienis (A)
Mt 9, 36 - 10,8
 

Kai bažnyčioje girdime Kristaus žodžius “Pjūtis didelė, o darbininkų maža” (Mt 9, 37), dažniausiai kyla liūdnos mintys apie kunigų trūkumą Lietuvoje ir visame pasaulyje. Tačiau šie Kristaus žodžiai turi priminti ir mums svarbią krikščionio pareigą skleisti tiesą ir gėrį. Mes visi pakrikštytieji esame įpareigoti būti apaštalais, tai yra, Kristaus pasiuntiniais, kad gyvenimu ir žodžiu, darbu ir auka prisidėtume prie savosios aplinkos dvasinio perkeitimo.

Gerai suvokiame, kokiais laikais gyvename. Ne kartą iš mūsų lūpų prasiveržia nusiskundimai visuomene, kurioje silpsta katalikiškojo tikėjimo šviesa, gyvenimo skaistumas, papročių blaivumas, vis labiau įsišaknija blogis.

Tačiau aimanomis padėties nepakeisime. Dvasinio atgimimo mūsų tautoje ir pasaulyje turime siekti susivieniję su Kristumi, Jo malonės remiami, Jo pavyzdžio veikiami, Jo meile degdami. Šiandien Kristus siunčia mus, kaip anuomet apaštalus: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16, 15). Nuo to, kaip mes būsime ištikimi šiam svarbiam ir atsakingam įsipareigojimui, priklausys ne tik mūsų amžinasis likimas, bet ir daugybės mūsų brolių ir sesių išganymas.

Skelbti Evangeliją turime su meile, spinduliuodami krikščioniškos dvasios šviesa. Kristus kviečia mus: “Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus ir šlovintų jūsų Tėvą danguje” (Mt 5, 16). Kristus kviečia mus būti šviesiais spindulėliais gyvenamojoje aplinkoje, kurioje tiek daug nesantaikos, gobšumo, tiek daug moralinės tamsos. Kristus ant kiekvieno iš mūsų pečių deda mūsų tautos brolių ir sesių likimą, savo Bažnyčios likimą, ir kiekvienas su meile kasdien turime nešti šią atsakomybės už kitus naštą, stengdamiesi pasišviesti kelią Evangelijos žibintu, kad mūsų protuose būtų šviesiau, žengti aukos keliu būtų lengviau ir kitiems per mūsų pavyzdžio šviesą būtų lengviau pažinti ir pamilti Dievą.

Kasdien turime daug progų, kur gali pasireikšti tvirta valia, gera širdis, krikščioniškas elgesys. Kiekvienas rytmetys mus kviečia būti Kristaus tiesos ir meilės skleidėjais. Mūsų išpažįstamas tikėjimas turi daryti įtakos ne tik mūsų asmeniniam tobulėjimui, bet ir kitų žmonių dvasinei pažangai, jų artėjimui prie Dievo. Šv. apaštalas Petras rašo: “Jūs eate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (1 Pt 2, 9). Ši užduotis šlovinti Dievą nepriekaištingu krikščionišku gyvenimu, persunktu Evangelijos dvasia, yra pagrindinis, ir jo vykdymui turime skirti visas kūno ir dvasios jėgas, savo gabumus ir laiką. Šios užduoties vykdymui dvasinės šviesos ir energijos turime semtis iš paties Dievo, be kurio pagalbos esame bejėgiai. Malda ir sakramentai yra tie antgamtinės pagalbos šaltiniai, kurie gaivina ir stiprina, drąsina ir guodžia krikščionį, siekiantį šventumo, savo valios suderinimo su Dievo valia. Patys eidami Dievo įsakymų keliu, šventumo keliu, nušviesime kelią kitiems į palaimingą amžinybę.

Neužtenka vien tik šviesti krikščioniško gyvenimo pavyzdžiu. Reikia padėti broliams ir sesėms kelyje į išganymą, meldžiantis už netikinčiųjų atsivėrimą Dievo apreikštoms tiesoms, už suklydusiųjų sugrįžimą į tiesos ir doros kelią, už dorųjų ištvermę gerame. Šv. Paulius mus ragina: “Prašau atlikinėti maldavimus, maldas, pamaldas ir dėkojimus už visus žmones... Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą” (1 Tim 2,1- 3).

Apaštalauti turime sąžiningai atlikdami savo pašaukimo pareigas, tuo padrąsinsime kitus eiti sąžiningumo keliu.

Apaštalauti turime savo aplinkoje, skleisdami tarnaujančios, atjaučiančios meilės šilumą. Pats Kristus mums duoda tokios meilės pavyzdį. Šio sekmadienio Evangelijoje skaitome: “Matydamas minias, jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir apleisti, lyg avys be piemens” (Mt 9, 36).

Nelaimingų žmonių šiandien yra daug. Ypač atjautimo reikia ligoniams, invalidams, seneliams. Tokių žmonių yra ir bus. Jie laukia iš mūsų pagalbos, sustiprinimo, paguodos. Pagelbėdami jiems, liudydami jiems krikščionišką artimo meilę, keliame jų širdis aukštyn, artiname juos prie To, Kuris už juos kentėjo ir mirė ant kryžiaus.

Dar daug įvairių būdų galima rasti vaisingam apaštalavimui. Būkime atidūs, įvairiomis progomis darykime gera ir traukime žmonių širdis prie Dievo.

Kasdien uoliai rūpindamiesi savo ir kitų išganymu, palaipsniui subręsime nesibaigiančiai laimei.