Priimti Viešpatį

13 eilinis sekmadienis
Mt 10, 37-42
 

Šį sekmadienį Viešpats nori pratęsti  pokalbį su savo Bendruomene apie misiją. Tai paskutinioji iš penkių Evangelijos pagal Matą, Jėzaus kalba. Paskutinioji ir labiausiai spalvinga, labiausiai įpareigojanti,  labiausiai sunki.

Šiandieninė liturgija visą savo dėmesį sutelkia į priėmimą: pranašo, teisiojo, mažutėlio, tai yra savojo Viešpaties, savojo kryžiaus, savojo krikščioniško gyvenimo priėmimą. Tačiau šis priėmimas ne pasirinktinas, bet esminis, prisiimtas jau Krikšto dieną, išsakytas  apaštalo Petro: “Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (1 Pt 2, 9), kaip giedojome prieš Evangelijos skelbimą. Apie šį priėmimą šiandien nekalbame  socialiniu požiūriu, bet grynai teologine prasme. Priimti pranašą, teisųjų, mažutėlį, reiškia asmeniškai priimti Viešpatį. Juose ypač spindi Viešpaties veidas, nes jie yra Jo pasiųstieji. (O juk tokia ir graikiškojo “angelos” prasmė.) Priimant pasiuntinį, visada priimamas siuntėjas. Šiandien ypač atsiskleidžia santykis siuntėjas-siųstasis; Tėvas - Kristus - krikščionis. Čia atsispindi ir jų tarpusavio vienybė ir šios vienybės vaisiai. Priimti ne taip jau lengva, nes priimant  reikia ko nors atsisakyti, ką nors prarasti. Kilmingai moteriai iš Šunemo - valgio ir vietos namuos, ištroškusiam - stiklinės šalto vandens, pagaliau, nesvarbu ko. Tik labai įdomu tai, kad bet koks, kad ir menkiausias  “atsisakymas” visada yra atlygintas ir užmokėtas. Kilmingoji bevaikė Šunemo moteris gauna pranašo užmokestį: “ateinančiais metais - Dievas duos - apie šį laiką tu glamonėsi sūnelį”. Priimti pranašą, teisųjų, mažutėlį, reiškia susitikti su Pažįstamu ir pabendrauti su juo.Toks bendrumas yra svarbiausias. Ir tai perkeičia bendraujančius. Juk priėmusysis pranašą sulyginamas su pranašu, priėmusysis teisųjį - su teisiuoju (“gaus teisiojo užmokestį”). Šis bendrumas ir yra tikroji Malda. Bendrumo maldoje atpažįstami Viešpaties pasiuntiniai, perskaitomi “laiko ženklai”, kviečiantys į didelį caritas, veiklios meilės vardu vadinamą darbą. Tai ir yra sekti Kristumi, kuris “apiplėšė pats save”, atsisakydamas būti Dievu “net ir savo išvaizda” ir norėdamas priimti kiekvieną, kurį sutinka, pas kurį nueina, ar kuris ateina pas jį, prašo, maldauja ar tik kalbasi, o paskui, atėjus laikui, ima savo kryžių ant pečių.

Ir šiandien Viešpats kviečia savo kryžiaus nešti. Gyventi savo gyvenimą, dirbti savo darbą, atlikti pareigas bei parodyti savo tikėjimą - konkrečiai, darbais. Būti Kristaus kojomis, rankomis, širdimi; Dievo kojomis, rankomis, širdimi.  Štai, krikščioni, koks yra tavo pašaukimas ir tavoji misija - pamatyti ir parodyti Dievo buvimą savo gyvenimu. Negalima gailėti tik savęs, save saugoti, būti “steriliam”, nes šitaip prarandamas krikščioniškumas, šitaip prarandi pats save.

O juk, kas duoda - gauna ir nepraranda savo užmokesčio...