Katechezė kaip susitikimas. Pagrindinės katecheto nuostatos
 

Šis pranešimas skaitytas 1996 m. balandžio 15 - 18 d. Romoje vykusiame Europos vyskupų ir asmenų, savo šalyse atsakingų už katechezę, susitikime “Tikėjimo auklėtojų ugdymas katechezės ir tikybos mokymo kontekste”. Lietuvai atstovavo Kauno Jėzuitų gimnazijos direktorius Gintaras Vitkus SJ ir VPU Tikybos katedros vedėja doc. Alma Stasiulevičiūtė. Pateikiame šiek tiek sutrumpintą tekstą.

Apaštalų darbuose pirmieji krikščionys vadinami naujojo “kelio sekėjais” (Apd 9, 2). Šis ankstyvasis pirmųjų krikščionių pavadinimas rodo, kad kalbant apie tikėjimą omenyje pirmiausia turima ne doktrina, bet gyvenimo būdas, naujasis gyvenimo kelias. Juk ir pats Jėzus apie save kalba kaip apie “kelią, tiesą ir gyvenimą” (Jn 14, 6). Kalbant apie tikėjimo tiesą omenyje turimi ne teisingi teiginiai, bet teisingas gyvenimas. Tad pagrindinis bet kokios katechezės uždavinys supažindinti su šiuo teisingu gyvenimu, Jėzaus Kristaus gyvenimo būdu.

Tačiau kaip perduoti gyvenimo būdą? Šis klausimas galiausiai kyla kiekvienam katechetui ir tikybos mokytojui. Mes disponuojame gausybe tekstų ir knygų, katekizmų ir religinių knygų, kuriuose krikščioniškasis gyvenimo būdas reiškiamas sąvokomis. Gali net kilti įspūdis, kad krikščionybė yra knygos religija! Jeigu mes, katechetai, norime supažindinti kitus su krikščioniškuoju gyvenimo būdu, turime leisti atgyti tikėjimo raidėms, žodžiams bei knygoms. Juk ne tikėjimo tekstai ir knygos, bet susitikimas su autentiškai tikėjimu gyvenančiais žmonėmis skatina pasukti šiuo naujuoju gyvenimo keliu. Tad bet kokia katechezė, bendruomenėje ir mokykloje, pirmiausia yra asmeniškas susitikimas su žmonėmis gyvenimo kelyje.

Gyventi ir tikėti išmokstama ne pamokose, ne pagal mokymo planus ir programas, bet per daugiau ar mažiau planuotų ar atsitiktinių susitikimų įvairovę. Mūsų uždavinys rūpintis, kad tokie susitikimai pavyktų ir taptų įsimintinais, pagalbiais susidūrimais su Dievo reikalu. Tam tikrą pesimizmą, dejones dėl katechetinės ir religinės pedagoginės veiklos nesėkmingumo nemažai, matyt, lemia tai, kad mes pasisekimus vertiname pagal tai, ar tokiais susitikimais pavyko sukurti patvarų ryšį. Jeigu to pasiekti nepavyksta, katechezė daugelio akimis buvusi bergždžia. Pernelyg lengvai užmirštame, kad kaip Bažnyčia nors ir privalome būti visiems, bet nebūtinai - su visais. Dievo vardu turime būti šalia žmonių, net jei šie nepriklauso Bažnyčiai ar nenori joje likti. Ir tokiais atvejais katechetiniai susitikimai turi savo vertę ir savo reikšmę. Jie yra laukas patirti gyvąjį Dievą, kuris visada save dovanoja be išankstinių sąlygų ir nereikalaudamas atsakomųjų paslaugų.

Petro ir “pagonių” šimtininko Kornelijaus susitikimas kaip biblinis pavyzdys (Apd 10-11, 18)

Norėčiau išsamiau panagrinėti šią susitikimo istoriją, nes manau, kad čia atsiskleidžia nuostatos, sudarančios bet kokios bažnytinės katechetinės veiklos pagrindą. Ši susitikimo istorija žymi ankstyvosios Bažnyčios misionieriavimo tarp pagonių pradžią. Po pirmųjų Jeruzalės bedruomenės persekiojimų, prasidėjusių Stepono užmušimu akmenimis, išblaškyti žydai krikščionys ima skelbti Evangeliją Judėjoje ir Samarijoje (Apd 8, 1), pakrikštija etiopą (Apd 8, 26 - 40), kuris, tiesa, nors ir kilęs iš pagoniško krašto, bet pats nevadinamas pagonimi. Tačiau lemiama misionieriavimo tarp pagonių pradžia tapatintina su istorija apie Kornelijų. Šis pasakojimas suponuoja paskirų žydų krikščionių bendruomenių egzistavimą Viduramžių jūros pakrantėje. Minimi Lidos ir Jopės miestai; Petras keliauja iš Jeruzalės aplankyti šias bendruomenes. Jopėje jis gyvena odininko Simono namuose (Apd 9, 43).

Norint iki galo suvokti susitikimo savitumą ir įžvelgti jame, mano nuomone, svarbias pagrindines  katechetines nuostatas, pirmiau pravartu šią susitikimo istoriją perskaityti ir išgirsti. Skaitydami ir klausydami galėtumėte pamėginti ant popieriaus lapo nubrėžti Petro ir Kornelijaus kelius. Šiam susitikimui būdingi kai kurie aspektai ir nuostatos, kurie gali būti iš esmės svarbūs ir šiandienos katechetui bei tikybos mokytojui.

Būti atviram “regėjimams”

Kad Petras ir Kornelijus apskritai susitinka, lemia ne jų žmogiškasis domėjimasis vienas kitu, bet Dievo Dvasios veikimas. Kornelijus, pamaldus svetimtautis, leidžiasi pažadinamas iš savo kasdienybės, tampa smalsus ir išsiunčia savo žmones pakviesti Petro. Jis elgiasi gana spontaniškai (Apd 10, 1 - 8).

Petro reakcija kitokia. Besimeldžiant jis patiria regėjimą, per kurį jį irgi užklumpa Dievas, reikalaudamas atsisakyti senų įpareigojančių religingo gyvenimo tradicijų (nurodymai dėl valgio). Petras nėra toks atviras kaip Kornelijus. Jis išsyk nepaklūsta Dievo nurodymams. Tris kartus Dievui tenka kartoti reikalavimą pjauti ir valgyti tai, ką Dievas laiko nesuteptu (Apd 10, 9 - 16). Šis pirmasis Bažnyčios pareigūnas yra šiek tiek nepaslankus, labiau laikosi tradicijos. Galiausiai, nepaisant tris kartus pakartoto reikalavimo, jis vis dar nežino, ką daryti, ir tebesvarsto, ką galėtų reikšti jo turėtoji vizija (Apd 10, 17)

Leistis būti išprovokuojamam ir pakilti kelionėn

Jeigu Petrą laikytume pirmuoju katechetu, jo elgesyje galėtume įžvelgti nuostatą, nesvetimą ir mums. Argi mes irgi kartais nebūname įsikibę sustabarėjusių įsitikinimų, tikėjimo taisyklių? Argi visada esame greitai pažadinami Dievo Dvasios, kreipiančios mus į tai, kas nauja, ir drąsinančios dėl gyvenimo iš tikėjimo atsisakyti to, kas sena ir nereikšminga? Kaip ir Petras, kiekvienas katechetas turėtų leistis būti išprovokuojamas klausiančiųjų ir smalsiųjų.

Petrui tebesvarstant, ką galėtų reikšti regėjimas, atvyksta Kornelijaus pasiuntiniai. Petras leidžiasi išvedamas iš namų, iš savo kasdienybės ir drįsta leistis nežinomon kelionėn susitikti su svetimtaučiu.

Katechetas turėtų ne laukti, kol kiti pas jį ateis, bet pats atsiverti klausimams, pakilti iš savo kasdienybės ir eiti pas kitus į jų gyvenamąją aplinką ir namus. Nėra “ateik čia” katechezės, tiktai “eik ten” katechezė.

Eiti ne vienam

Į akis krenta tai, kad Petras pas Kornelijų eina ne vienas. Jis pasiima kelis brolius iš Jopės (Apd 10, 23). Ar tai irgi yra esminis katechetinio susitikimo požymis? Antropologijos požiūriu galima tvirtinti, kad gyvenimo pokyčius, gyvenimo nuostatų ir gyvenimiškosios praktikos pokyčius pavieniui labai sunku įgyvendinti ir ištverti. Reikalinga paremti galinti bendruomenė. Ne tik Petras eina ne vienas, bet ir Kornelijus susikviečia gimines ir artimiausius bičiulius (Apd 10, 24).

Susitikti kaip žmonėms

Katechetiniame susitikime nėra hierarchijos. Petras neleidžia, kad Kornelijus reikšdamas pagarbą pultų ant kelių. Jis pakelia jį tardamas: “Kelkis! Juk ir aš esu žmogus” (Apd 10, 26). Tikėjimo susitikimas turėtų vykti kaip lygaus su lygiu. Čia nėra viršaus, nei apačios, čia nėra nė vieno, kuris, “nuleistų” tiesą iš viršaus. Tikėjimo susitikimas yra partneriškas žmogaus susitikimas su žmogumi. Katechetiniame susitikime nėra vienas davėjas, o kitas gavėjas. Tikėti mokomės vienas iš kito. Juk Dievas kreipiasi į katechetą ir per kito žmogaus klausimus bei patirtį.

Dėl to kartais būtina netgi šokti aukščiau “bambos”, panašiai kaip Petrui, kuriam kaip žydui net nebuvo leidžiama bendrauti su svetimtaučiu ar svečiuotis pas jį (Apd 10, 28).

Klausti ir pasakoti, bet ne argumentuoti

Pas Kornelijų Petras ateina ne kaip viską žinantis mokytojas. Priešingai, pirmiausia jis klausia: “Kokiu reikalu mane pakvietėte?” (Apd 10, 29). O Kornelijus ima pasakoti savo gyvenimo istoriją nuo paskutiniųjų dienų įvykių. Šis jo pasakojimas paskatina pasakoti ir Petrą (Apd 10, 34 ir t.t.), padeda jam sykiu suprasti tai, ką jis pats matė per savo regėjimą. Pasakojimai keičia pasakojimus. Ne svarstymai, ne apmąstymai leidžia Petrui suprasti Dievo valią. Suprasti, ko nori Dievas, savo pasakojimu, savo smalsumu jam padeda nekrikščionis, jo “mokinys” Kornelijus. O Petras trumpai papasakoja Jėzaus iš Nazareto istoriją ir likimą (Apd 10, 37 - 43). Jis ne argumentuoja, bet pasakoja. Argumentais norima ką nors logiškai išgauti, jie palieka mažai laisvės.

Argumentų kalba yra tada, kai norima įrodyti dalyko teisingumą. Pasakojimo kalba yra asmeniška, ja norima nurodyti, bet ne įrodyti! Pasakojimas palieka klausytoją laisvą, kas pasakytina ir apie katechetinę kalbą. Būdama kalba apie tikėjimą, ji pirmiausia turėtų būti pasakojanti kalba, pasakojimas apie tai, kas tikint paties išgyventa ir patirta. Krikščionys iš tiesų yra pasakojančiųjų bendruomenė, leidžianti kitiems dalyvauti pasakojimuose apie savo ir ją grindžiančio Jėzaus Kristaus gyvenimą. Svarbiausia, kad čia kalbama ne apie bet kokias istorijas, bet apie gyvenimo istorijas - Jėzaus Kristaus gyvenimo, savo paties gyvenimo arba kitų gyvenimo praktikos istorijas. (Didaktikos požiūriu, čia dar galbūt reikėtų skirti moralinį pasakojimą nuo neįpareigojančio pasakojimo. Pasakojimus galima skirstyti į “tėvų pasakojimus” ir “senelių pasakojimus”. Tėvai ir kiti auklėtojai dažniausiai pasakoja turėdami moralinį tikslą, siekia tam tikro poveikio. Tokie pasakojimai nėra mėgstami. Visiškai kitaip žiūrima į “senelių pasakojimus”. Tai pasakojimai, neturintys tikslo. Jie palieka klausytoją laisvą, akina mąstyti ir visiškai netikėtai gali perduoti gyvenimo išmintį bei gyvenimo būdą. Tikėjimo pasakojimai priskirtini antrajai kategorijai).

Tikėtis Dievo Dvasios veikimo

Kas iš tiesų paskatina atsiversti, t.y. kas iš tiesų sudaro katechetinio pasakojimo “sėkmingumą”, sunku nustatyti. Per Petro ir Kornelijaus susitikimą veikia pati Dievo Dvasia. Ar mes, katechetai, per mūsų susitikimus vis dar tikimės Dievo Dvasios veikimo? Ar mes apskritai pastebime jos veikimo padarinius? Pagal ką matuojame mūsų katechezės poveikį? Petras šiame susitikime tegali atsakyti: “Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?”

Būti svetingam

Tai akivaizdi tikėjimo susitikimo ypatybė. Kaip Petras pakvietė į vidų ir svetingai priėmė Kornelijaus pasiuntinius (Apd 10, 23), taip ir Kornelijus svetingai priėmė Petrą. Šie prašė jį pasilikti dar kelias dienas (Apd 10, 48). Drauge valgyti ir gerti, kartu pasilikti yra neabejotinai svarbiausias susitikimo tikėjimo kelyje požymis.

Tikėtis savo paties tikėjimo pokyčių

Petras negali išlaikyti savo “senojo tikėjimo”. Susitikimo su Kornelijumi dėka jo tikėjimas iš esmės pakito.  Argi negali lygiai taip pat pakisti katecheto bei tikybos mokytojo tikėjimas susitinkant su kitais per katechezę.

Ar kalbantis su mūsų “mokiniais” kartais nepasirodo, jog mūsų tikėjimas yra pernelyg siauras, vienpusiškas, pernelyg priklausomas nuo tradicijos, pernelyg nereikšmingas, kad būtų tikrasis gyvenimas sekant Jėzumi Kristumi? Manau, kad ne vienas šitai jau yra patyręs sutrikdytas netikėtų ir spontaniškų “mokinių” arba susidomėjusių suaugusiųjų klausimų. Dievo Dvasia kartais kreipiasi į mus per suinteresuotų “pagoniškų” amžininkų klausimus.

Atpasakoti norint išsaugoti vienybę

Jeigu mes kartais randame naują mūsų tikėjimo raiškos būdą, būtina apie tai papsakoti kitiems bendruomenės nariams, tebesilaikantiems senų tradicijų. Ši ataskaita vėlgi duodama ne argumentuojant, bet pasakojant kaip anuomet Petras aiškino Jeruzalės bendruomenei (Apd 11, 4). Jis atpasakoja istoriją, kurią išgyveno. Jis pasakoja, kaip buvo išprovokuotas, kaip leidosi naujybėn bei nežinomybėn, netgi į tai, kas buvo draudžiama, kaip jis patyrė, kad Dievas veikia čia savo Dvasia, galiausiai baigdamas kukliais žodžiais: “kas gi aš toks, kad mėginčiau trukdyti Dievui?!” (Apd 11, 17). Bet koks katechetinis susitikimas atveria mums galimybę iš naujo atrasti ir patikrinti savo tikėjimą. Gana dažnai jis tampa abejotinas, kinta ir atsinaujina. Bažnyčioje tada reikia keistis patyrimu, pasakoti vienam apie kitą. Tai pirmiausia pasakytina apie katechetinius susitikimus sakramentų katekezės grupėse, tikybos pamokose arba katechumenate. Tačiau tai taikytina ir katechetiniams judėjimams įvairiausių kultūrų Bažnyčiose, kur per katechezę vystosi naujos tikėjimo raiškos formos, pavyzdžiui, liturgijos, krikščioniškos gyvenimo praktikos, bendruomenių formos bei struktūros, jų tarnybų srityse. Katechetai nėra tikėjimo archeologai, praeityje ieškantys tikro ir autentiško gyvenimo. Veikiau priešingai, jie yra regėtojai, žmonės, kurie leidžiasi išprovokuojami įvykių, norų, svajonių, laiko dvasios, ir čia įžvelgiantys Dievo iššūkį, kurį jie - nors neretai nenoriai - priima ir, keisdamiesi patyrimu, galbūt palaipsniui atranda jame Dievo Dvasios nurodymą. Katechetai yra ne senų tikėjimo tradicijų archeologai, bet naujo, Dievo norimo gyvenimo regėtojai.

Katechetas, būdamas keliaujančiojo palydovas, tuo pat metu yra savojo gyvenimo kelyje, mėgindamas įžvelgti jame jau visada čia glūdinčią Dievo istoriją. Tačiau kaip pėdsakų ieškotojas ir klausiantysis jis sykiu mėgina atrasti Dievo meilės istoriją ir kitų gyvenime.

Juk bet kokią katechetinę veiklą galiausiai grindžia pasitikėjimas, kad Dievas ima veikti ne tada, kai ateina katechetas, bet veikė jau seniai iki pasirodant katechetui. Katechetai yra ne brangaus tikėjimo lobio saugotojai, bet Dievo norimo gyvenimo mūsų laikmetyje ieškotojai bei atradėjai.
 

 Iš vokiečių kalbos vertė G. Ž.