“Kristaus buvimas katechezės centre taip pat reiškia, kad per ją kiekvienas nori perduoti ne savo ar kurio nors kito mokytojo doktriną, o Jėzaus Kristaus mokymą, Tiesą, kurią Jis skelbė, ar, tikriau, Tiesą, kuri yra Jis pats. Taigi reikia pasakyti, kad katechezėje mokoma apie Kristų, Įsikūnijusį Žodį ir Dievo Sūnų, o visa kita siejasi su Juo; ir moko vien tik Kristus, kiti tai daro kaip Jo atstovai, leisdami Kristui mokyti jų lūpomis. Nuolatinis kiekvieno katecheto, nepaisant jo atsakomybės Bažnyčioje lygio, uždavinys - savo mokymu ir elgesiu ryškinti Jėzaus mokslą ir gyvenimą. Katechetui nedera siekti, kad katechizuojamasis savo protu ir širdimi pasirinktų jį, jo asmenines nuomones ar pažiūras; jis neturi teisės savo nuomonių ir nuostatų piršti taip, tartum jos išreikštų Kristaus mokslą ir Jo gyvenimo pamokas. Kiekvienas katechetas turėtų sau taikyti slėpiningus Jėzaus žodžius: “Mano mokslas ne mano, bet To, kuris yra mane siuntęs”. Taip elgiasi šv. Paulius, svarstydamas patį svarbiausią klausimą: “Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums”. Kokio pastovaus ryšio su Dievo Žodžiu, kurį perdavė Bažnyčios mokymas, kokios glaudžios draugystės su Kristumi ir Tėvu, kokios maldos dvasios, kokio savęs atsižadėjimo reikia katechetui, kad jis galėtų tarti: “Mano mokymas - ne mano”!

Jonas Paulius II

Apaštalinė adhortacija
Catechesi Tradendae, 6,
Vilnius 1996)