Dirvoje užkastas lobis
 

17 eilinis sekmadienis (A)
Mt 13, 44-52

Vaizdingame Jėzaus palyginime apie paslėptą lobį mūsų dvasios žvilgsnį pirmiausia patraukia trys ryškūs dalykai:
- dirva, kurioje slypi turtas;
- paslėptos brangenybės;
- ieškančiojo elgesys.

Palyginimo dirva be abejonės ženklina pasaulį, gyvenimo tikrovę, mums duotąją čia laiko ir erdvės atkarpą, kurioje “visko yra”: šalia kviečių auga raugės, būties ežere plaukioja geros ir blogos žuvys (plg. Mt 13, 48), tenka nuolat rinktis tarp nevienodos vertės idėjų ir galimybių. Tačiau tarp to visko slypi lobis, pranokstantis pačios dirvos ir joje esančių daiktų vertę ir vienas pats galintis laiduoti Gyvenimą jį radusiajam. Tai - Emanuelis, “Dievas su mumis”, Jo geroji naujiena, Dievo karalystė. Būdinga, kad palyginimo dirvos savininkas tarsi nežino apie lobio buvimą jo dispozicijoje, jo nuosavybės ribose. Tai įspėja mus, kad galima turėti  “įstatymą ir pažadus”, būti pakrikštytam, priiminėti ir teikti sakramentus, o širdimi pasilikti toli nuo Dievo, Jo nesiilgėti ir neieškoti. Tuomet lobis lieka glūdėti dirvoje kaip vienas iš daugelio žmogui priklausančių daiktų, savininko nesuvoktas, jo dirvos ir jo pasaulio neatnaujindamas.

Paslėpto lobio įvaizdžiu Viešpats parodo, kad tikrosios vertybės neplūduriuoja visiškai paviršiuje. Kad jas įžvelgtum, kad prisikastum bent iki elementariausių dvasinio gyvenimo pagrindų, kad išvystum Dievo ramybės spindėjimą, reikia su pasitikėjimu leistis Jo malonės ir Jo Bažnyčios vedamam; klausytis Jo balso per asmenišką, tik tau vienam skirtąją gyvenimo patirtį; pereiti, laikantis Jo rankos, ne vieną tamsos ir sausros dykvietę, ir tai gali būti vis dar ne ta, kurioje slypi lobis; gali tekti alkti ir trokšti darbo, kasdienybės ir nuosavų trūkumų dykumoje, anksti, kaip Mokytojas, kopti į maldos ir tylos kalną, pagaliau, aptikus slaptavietę, su vargu prakasti tuščią žvyro ir molio sluoksnį iki skrynios... Visų šių pastangų prasmė nėra taip lengvai paaiškinama, kaip “sveiki instinktai, natūrali prigimtis”, anot vieno Bažnyčią neseniai užkabinusio “Dienos” straipsnio... Tačiau tik šiuo Paschos keliu eidama, t. y., savanoriškai palikdama vartotojiško buvimo vergystę, keliaudama egzistencine Dykuma ir ieškodama pažadėtojo lobio, žmonija gilina ir turtina tiek religinį, tiek ir kultūrinį savo gyvenimą. Egzistencinė Dykuma - atsiliepiant į Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse vykusią diskusiją, tai, atrodo, yra ir rimčiausias teologinis celibato pagrindimas. Antgamtinio lobio troškimas sau ir kitiems, iki kraštutinumo užaštrintas prigimties apribojimu, drauge yra ir akivaizdi nuoroda visiems, kad mes tikime, jog “čia neturime pasiliekančių namų”, jo būties pilnatvės išsiskleidimo laukiame ne čia, o Jėzaus pažadėtoje perkeistoje Tikrovėje. Jei iš tikrųjų tuo tikime, tuomet lengva tai liudyti ne vien gražiais žodžiais, bet ir savo kūnu  bei krauju. Jei nelabai tikime, t. y., manome, kad galbūt dabartinė pasaulio būsena ir prigimties galimybės yra vienintelis mums duotas šansas, tuomet laikytis Bažnyčios mokymo iš tikrųjų darosi be galo sunku ir absurdiška. Betgi nereikėtų pasiduoti apgaulingam įspūdžiui, kad visa, ką siūlo mūsų dirva, tėra iš vagų virstantys cukriniai runkeliai... Būna ir giliau paslėptų dalykų. Paprastą ir didingą tiesą įžvelgė “Mažojo princo” autorius A. de Sent Egziuperi, rašęs, kad “... matyti gali tik širdimi. Svarbiausieji dalykai nematomi akimis”. Daugiausia pamatyti ir suprasti gali širdis, su vaiko meile atsigręžusi į Dievą, amžinąją ir kuriančiąją būties Meilę.

Kaip elgiasi Evangelijos palyginimo laimingasis, radęs paslėptąjį lobį? “Iš to džiaugsmo eina, parduoda visa, ką turi, ir perkasi tą dirvą” (Mt 13, 44). Iš radusiojo veiksmų trykšta pasiryžimas - netekti to, ką iki šiol turėjo (ar tarėsi turįs), kad tik užvaldytų dirvos paslaptį. Šis ryžtas aidu susišaukia su šv. apaštalo Pauliaus įkarščiu, kai jis sako, kad visko ryžosi netekti ir viską laiko sąšlavomis, kad tik laimėtų Kristų ir būtų su Juo. Bet ar tam, kad laimėtume Dangų, turime paniekinti ir kaip šiukšles atmesti visas kitas Dievo dovanas? Atmesti Jo sukurtąjį pasaulį ir tai, kas pasaulyje yra Dievo išminties, kilnumo ir dosnumo išraiška?  Tas, kuris viską pardavė, kad įsigytų dirvos lobį, nebadaus ir neskurs, nes greitai galės įsigyti gyvenimo pilnatvei reikalingų daiktų su kaupu, tik šį kartą jau rastojo lobio dėka. Kilnių motyvų  skatinamas kai ko atsisakymas, tasai “pardavimas”, nepaneigia nei kūrinijos, nei prigimties gėrio. Jis kaip tik padeda atkurti teisingą mūsų santykį su kūriniais, atnaujinti natūralią jų kryptį į Dievą ir iš tiesų viską, ką šėtonas ar bloga valia buvo sujaukę, mums vėl sugrąžina - tiktai dabar jau harmonijoje su Dievo tvarka, nuo egoizmo apvalyta, “iš pragaištingos vergovės išvaduota”. Parduodantysis visai nieko nepraranda, nes Lobis, kurio jis trokšta, yra pats visų dovanų Savininkas ir Davėjas. Todėl šventieji, su džiaugsmu pirkusieji lobį slepiančią dirvą, su šv. Pranciškumi mus drąsina: “Dievas mano ir viskas mano”.

Melskime gerąjį Dangaus Tėvą, kad rūpestingai tyrinėtume mums patikėtąją dirvą; kad nepasitenkintume paviršutiniškais atradimais; kad ryžtingai patikėtume Jo meile, Kristuje mums atidavusia visus Gyvenimo lobius.