Atsivertimas ir pilietinė atsakomybė

Lietuvos Vyskupų Konferencijos pareiškimas artėjant rinkimams
 

Nelengvu mūsų kraštui tenkančių išmėginimų laikotarpiu, svarbių sprendimų ir pasirinkimų metais mes norime prabilti į tikinčiųjų bendruomenę ir į visus geros valios žmones Lietuvoje. Tai darome, skatinami savo ganytojiškos atsakomybės prieš Dievą, Bažnyčią ir Tautą.

Mūsų tauta džiaugiasi laisve. Laisvė, kurią Lietuva išsikovojo po ilgų sovietinės okupacijos ir kančių metų yra didelė Dievo dovana, tačiau pati savaime ji neatneša gerovės. Gerovę sukurti turi pats žmogus, laisvė tik sudaro palankias sąlygas jo asmenybei išsiskleisti. 1993 m. viešėdamas Lietuvoje Šv. Tėvas Jonas Paulius II priminė, kad laisvės kelias nėra lengvas - iš kiekvieno jis “pareikalauja gyvo atsakomybės jausmo ir nuoširdžios savitarpio pagarbos” (malda “Viešpaties Angelas”, Vilnius, 1993 09 05).

Skaitydami šiandien “laiko ženklus”, apmąstydami kasdienos įvykius, kaip niekada anksčiau suvokiame, kad laisvą gyvenimą turi lydėti sąmoningas asmeninis įsipareigojimas rūpintis savo ir kitų žmonių gerove: “Iš tikrųjų, tenai kur tikintieji ir geros valios žmonės savo gyvenimą derina pagal Tiesą ir jos etinius reikalavimus, viltis išsivaduoja iš utopijos kerų ir veda į tikrą pažangą”, - kalbėjo Šventasis Tėvas. Šie žodžiai verčia mus susimąstyti, kviečia blaiviai pažvelgti į dabartinę padėtį ir ją įvertinti Evangelijos šviesoje. Ar gyvename pagal Tiesą ir jos etinius reikalavimus?

Šiandieninis visuomenės veidas. Per kelis laisvo gyvenimo metus Lietuvos visuomenė įgyvendino daug kilnių siekių, už kuriuos dešimtmečiais buvo sunkiai kovota. Tačiau pasirodė, jog ateistinė santvarka pažeidė daugelio žmonių dvasią, suluošino jų sąžinę, pažeidė orumą. Antra vertus, įsiskverbė nauja dvasia, pakerėjusi daugelį, ypač jaunus žmones, kuri skelbia vartotojišką gyvenseną ir visišką laisvę nuo religinių, dorovinių ir kultūrinių nuostatų bei vertybių. Tariamo progreso vardu viešai niekinama tai, ką daugelis laiko šventu, už ką buvo daug kovota, kentėta, mirta. Panieka padorumui viešai skleidžiama informacinėse bendravimo priemonėse, kartais - net mokyklose.

Grėsmingai išplito moralinis nuosmukis. Jis pasireiškia žmogaus gyvenime, kai svarbiausiu siekiu tampa pinigai, malonumų ieškojimas, besireiškiantis alkoholizmu, seksualiniu palaidumu, narkomanija, su visomis liūdnomis ir skaudžiomis pasekmėmis žmogui, šeimai, visuomenei. Meilę, nuoširdumą, pasiaukojimą  išstūmė savanaudiškumas, nesąžiningumas, karjerizmas.

Serga mūsų šeimos. Ši pirminė visuomeninio gyvenimo ląstelė, kurioje vyras ir moteris yra pašaukti iš meilės atsiduoti vienas kitam ir padovanoti žmonijai naują gyvybę, prarado savo tikrąją reikšmę ir vertę. Stokojant tikros, pasiaukojančios meilės, auga skyrybų skaičius. Nuvertinus gyvybę, daugėja abortų ir nuolat mažėja gimstamumas. Pirmą kartą istorijoje lietuviai tampa išmirštančia tauta. Šeimos krizė skaudžiai atsiliepia vaikams, daugelis kurių jau nebepažįsta tėvų meilės ir tikro šeimos gyvenimo, - jie auga gatvėse.

Serga ir mūsų visuomenė. Įvairios moralinių nuostatų stokojančios visuomenės grupės sudaro organizuotas nusikaltėlių struktūras, kurių įtakon patenka ir valstybinės institucijos. Iš to kyla valstybės finansinio, ekonominio ir socialinio gyvenimo destrukcija. Kyšininkavimas tapo gyvenimo taisykle. Auga korupcija ir nusikalstamumas. Grėsmingai didėja praraja tarp neteisėtu būdu pralobusiųjų ir tos visuomenės daugumos, kuri yra atsidūrusi ties skurdo riba.

Ypač skaudūs socialinio neteisingumo faktai, kai pažeidžiama labiausiai paramos reikalinga visuomenės dalis: silpnieji, ligoniai, bedarbiai, pensininkai, našlaičiai, - jie nesulaukia deramo valdančiųjų dėmesio ir kenčia dėl neteisingų ar nevykusių įstatymų bei sprendimų.

Per mažai dėmesio skiriama tokioms svarbioms sritims kaip medicina, švietimas ir socialinė rūpyba. Ypač vargingoje būklėje atsidūrė mūsų pedagogai, kurie yra atsakingi už mūsų jaunimo auklėjimą. Visais laikais rūpestis šiais dalykais buvo ir yra tautos sąžinės reikalas.

Pamiršti ir palikti patys sau ir mūsų ūkininkai. Jie nesulaukia reikiamos paramos, jiems nesudaromos sąlygos realizuoti gėrybes, kurias sukuria savo triūsu ir prakaitu.

Visi šie reiškiniai didina visuomenės depresiją, socialinį nepasitenkinimą ir politinę įtampą. Dauguma žmonių prarado pasitikėjimą valdančiaisiais, tapo abejingi partijoms ir visam politiniam gyvenimui. Jie neteko vilties sulaukti ramaus ir aprūpinto gyvenimo. Tokia padėtis Lietuvą atvedė į didelį pavojų, nes susidaro palankios sąlygos priešiškų užsienio jėgų užmačioms. Valstybės saugumo neužtikrins ryšiai ir su Vakarų Europos šalimis, jeigu valstybės vidaus santvarka nebus tvirta, pagrįsta žmogaus orumo gerbimu, teisingumu, solidarumu.

Atsivertimo būtinybė. Negerovių, kurių tiek daug aplinkui matome, šaknys glūdi žmogaus širdyje. Visas dabartinis chaosas atsirado dėl moralinių vertybių stokos.

Todėl mes, Lietuvos vyskupai, kviečiame visus nuoširdžiai atsiversti. Raginimas atsiversti, kurį girdime iš kiekvieno Šv. Rašto puslapio, šiandien itin svarbus ir aktualus. Pagal biblinę tradiciją “atsiversti” reiškia pakeisti savo širdį, mąstymo ir gyvenimo būdą.

- kur buvo melas - teviešpatauja tiesa;
- kur klestėjo savanaudiškumas - tebūna pasiaukojimas;
- kur karjerizmas - tebus tarnavimas;
- kur vyravo neapykanta - tesužydi meilė;
- kur buvo paisoma grupuočių naudos - teįsigali solidarumas;
- kur rūpėjo partijos interesai - tesugrįžta tautos gerovė.

Atsivertimas yra nusigręžimas nuo blogio ir atsigręžimas į gėrį, - tiek savo asmeniškame gyvenime, tiek ir santykiuoe su kitais. Kalno pamoksle Kristus pasako aukso taisyklę, galiojančią visiems geros valios žmonėms: “Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite” (Mt 7, 12).

Tikrasis atsivertimas visų pirma reikalauja susitaikymo: vieni turi norėti pasitaisyti, stengdamiesi atlyginti padarytas skriaudas, kiti - krikščioniškai atleisti. Asmeniniai interesai, ambicijos, politinių partijų kovos tenesupriešina mūsų, tenenuteikia brolio prieš brolį. Tik būdami vieningi nugalėsime blogį, kuris kankina mūsų visuomenę. Atsiminkime šv. Pauliaus rūstų įspėjimą: “Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! (...) stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti (...). Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti” (Gal 5, 13-15)!

Asmens atsivertimas atnaujintų ir visuomenės veidą. Gerbdami žmogaus orumą, galėsime atnaujinti socialinį, ekonominį bei politinį gyvenimą, kuris turi būti pagrįstas tiesa, teisingumu, sąžiningumu ir solidarumu. Tik aukštos dvasinės kultūros žmogus, turintis aukštus moralinius principus, sugebės deramai dirbti bendram gėriui: ar jis kurtų dvasines, ar materialines vertybes. Žmogaus asmeniškas atsivertimas padės sugrąžinti tvarką bei teisingumą ir politiniame gyvenime. Jis laiduos atvirus ir nešališkus viešosios administracijos sprendimus bei jų įgyvendinimą, politinių priešininkų teisių gerbimą, sąžiningą visuomeninių išteklių naudojimą.

Jei mūsų besikurianti demokratinė santvarka nesirems tiesos ir moralės principais, iškils pavojus žmogaus asmens pagrindinėms teisėms, o politika nustelbs religinius poreikius, glūdinčius kiekvieno žmogaus širdyje. Kaip rodo istorija, demokratija be vertybių lengvai virsta anarchija arba užmaskuotu totalitarizmu. Argi nejuntamos tokios tendencijos mūsų politiniame gyvenime?
Dvasininkų misija pasaulyje. Šiame atsinaujinimo darbe ypatingas vaidmuo tenka dvasininkams, kurie yra pašaukti skelbti Evangeliją visai žmonijai, liudyti pasauliui tiesą ir meilę. Savo žodžiu  ir pavyzdžiu dvasininkai turi padrąsinti, palaikyti, lydėti Dievo tautą, žengiančią tiesos, dorovės ir tarpusavio meilės keliu. Privalome ugdyti savyje ir tikinčiuosiuose, - ypač jaunimo širdyse, - bendražmogiškas dorybes: sąžiningumą, atvirumą, garbingumą, tarnavimo dvasią, teisingumą, atsakomybės jausmą. Bet ypač dvasininkai turi skleisti kiekvieno žmogaus širdyje ir visuomenėje Kristaus mokymą apie tarpusavio meilę. Kaip ir Kristus, kiekvienas dvasininkas turi ieškoti paklydusios avelės, priimti praradusį Dievą nusidėjėlį, kiekvieną sutiktą žmogų. Mūsų supriešintoje visuomenėje kunigas turi būti “atleidimo ir susitaikymo ženklu savo broliams” (Šv. Tėvo žodžiai Vilniaus Arkikatedroje, 1993 09 04).

Kunigui turi būti artimi bei svarbūs ir mūsų visuomenės socialiniai reikalai. Jis pats kiek galėdamas privalo rūpintis vargingaisiais ir nelaimingaisiais, o taip pat padėti pasauliečiams teisingai ugdyti savo sąžinę pagal Evangeliją ir Bažnyčios socialinį mokslą, pateikiančius aiškius principus, kuriais remiantis yra kuriamas visuomeninis gyvenimas. Tačiau, kaip priminė Šv. Tėvas, “Kunigai, atlikdami savo evangelizacinę pareigą, neturi kištis į partijų politiką, į tiesioginius valstybės tvarkymo reikalus” (Jonas Paulius II, Vilniaus Arkikatedra).

Naujasis “Katalikų Bažnyčios Katekizmas” glaustai ir aiškiai moko:

“Bažnyčios ganytojams (dvasininkams) nedera tiesiogiai dalyvauti politinėje veikloje ir organizuoti socialinį gyvenimą. Tuo užsiimti drauge su kitais piliečiais turi savo iniciatyva veikiantys tikintieji pasauliečiai; tai yra jų pašaukimo dalis” (Katekizmas, n. 2442).

Pasauliečių pašaukimas. Taigi teisė ir pareiga dalyvauti politiniame gyvenime priklauso pasauliečiams. Mes, Bažnyčios ganytojai, raginame tikinčiuosius, nepaisant didelio nusivylimo, nenusigręžti nuo politinio gyvenimo ir atsakingai dalyvauti politinėje veikloje, neužmirštant, kad tą veiklą reikia grįsti tarnavimo dvasia ir pastoviu nusistatymu dirbti bendro gėrio labui, nes kiekvienas esame atsakingas už visus. Šia prasme “Bažnyčia vertina ir giria darbą tų, kurie, tarnaudami žmonėms, pasišvenčia bendram labui ir prisiima viešų pareigų naštą” (plg. “Gaudium et Spes”, 75).

Posinodinis apaštališkasis paraginimas  “Christifideles laici”, skirtas pasauliečių pašaukimo ir misijos Bažnyčioje bei pasaulyje klausimams, aiškiai nurodo, koks turi būti santykis tarp politinės bendruomenės ir Bažnyčios.

“Didžiai svarbus dalykas, ypač tuose kraštuose, kur gyvuoja pliuralistinė visuomenė, nustatyti teisingą santykį tarp politinės bendruomenės ir Bažnyčios, kad krikščionių, tiek atskirai, tiek kolektyviai savo vardu, kaip krikščioniška sąžine besivadovaujančių piliečių veikimas būtų aiškai atskiriamas nuo to, kas daroma Bažnyčios vardu drauge su ganytojais. Bažnyčia savo uždavinio ir kompetencijos srityje jokiu būdu negali būti maišoma su politine bendruomene. Ji negali būti susijusi su jokia politine sistema ir yra žmogaus asmens transcendencijos ženklas ir apsauga. Drauge pasauliečiai turi neatidėliojamą ir atsakingą pareigą liudyti žmogiškas ir evangelines vertybes, vidujai susijusias su politine veikla, t. y. laisvę, teisingumą, solidarumą, ištikimą ir nesuinteresuotą atsidavimą bendrosios gerovės reikalui, paprastą gyvenimo būdą, pirmenybę vargšams ir mažiausiems atiduodančią meilę” (n. 42).

Pilietinė atsakomybė dalyvauti rinkimuose. Artėjant Seimo rinkimams primename kiekvieno piliečio pareigą dalyvauti rinkimuose, rinkti tautos atstovus ir suteikti jiems įgaliojimus rūpintis visuomenės gerove. Kuo daugiau Seime bus sąžiningų, dorų, nesavanaudiškų, išmanančių, Tėvynę mylinčių narių, tuo geriau bus sprendžiamos skaudžios nūdienos problemos.

Visi trokštame, kad pasaulietinė valdžia būtų teisinga, padori ir, kai reikia, ryžtinga. Tačiau prisiminkime, kad už valstybės politinę, ekonominę ir socialinę tvarką tiesiogiai yra atsakingi tie piliečiai, kurių balsais yra išrenkamas Seimas, ir kurių išrinktos partijos sudaro vyriausybę bei įgyvendina tam tikrą programą.
Todėl visi teisingumo siekiantys piliečiai, ypač krikščionys, turi gerai žinoti partijų programų esmę, įvertinti tų programų įgyvendinimo galimybes, atsižvelgti į kiekvienos partijos vadovų ir kandidatų nuomones ir jų savybes, ypač į tai, kaip  jie praeityje pasitarnavo visuomenei. Sąmoningi krikščionys turėtų balsuoti už tokias partijas ir jų atstovus, kurių programos ir gyvenimas remiasi krikščioniška žmogaus ir visuomenės samprata. Toje sampratoje ypač svarbūs yra šie principai:

- gerbti žmogaus orumą ir jo teises. Žmogus yra brangiausia vertybė, kuriai turi tarnauti visos valstybinės, ekonominės ir socialinės struktūros, sudarydamos sąlygas žmogaus fiziniam, kultūriniam, moraliniam ir dvasiniam augimui. Ypač svarbi sąžinės ir religijos laisvė;

- saugoti tokią šeimą, pirminę visuomenės gyvenimo ląstelę, kurioje nuo vaikystės pradedamos gerbti moralinės ir dvasinės vertybės, tinkamai naudojamasi laisve. Užtikrinti tėvams laisvę auklėti vaikus pagal savo moralinius ir religinius įsitikinimus. Padėti ir remti šeimą atitinkamomis socialinėmis priemonėmis, užtikrinant santuokinio ryšio stabilumą, saugų gyvenimą, sveikatos apsaugą, paramą daugiavaikėms šeimoms.

- rūpintis viešąja dora bei namų židinio gerove, saugant ją nuo pornografijos, narkomanijos, alkoholizmo ir kitų pavojų;

- branginti gyvybę nuo pat jos prasidėjimo iki natūralios mirties, ypač saugant negimusio kūdikio teisę į gyvybę;

- švietimo sistema ir jaunimo auklėjimas turi gerbti tėvų teisę auklėti vaikus pagal savo įsitikinimus. Mokyklose turi būti užtikrintas dvasinis ir dorinis auklėjimas, o taip pat puoselėjamos tradicinės religijos ir tautinės kultūros vertybės. Tėvams pageidaujant, turi būti garantuotas tikybos mokymas mokyklose;

- kreipti nuoširdų dėmesį į vargstančius: senelius, pensininkus, bedarbius, ligonius, invalidus, našlaičius, kurie šiandien yra apleisti ir stumiami į neviltį;

- saugoti ir puoselėti tautos dvasinę kultūrą, užtikrinti viešųjų informacijos priemonių tarnavimą gėriui ir tiesai. Budėti, kad jos netaptų tautos demoralizavimo priemonėmis.

Mes, Lietuvos vyskupai, pasitikime tikinčiųjų ir geros valios žmonių sąmoningumu ir tikime, kad jie išrinks tikrai vertus atstovus, kurie sieks Lietuvos žmonių gerovės, užtikrins pagarbą žmogaus teisėms ir gyvybei, saugos šeimą, puoselės jaunimo dorinį auklėjimą, rūpinsis labiausiai pagalbos reikalingais žmonėmis.

Mūsų pastangos kurti gražesnę tėvynę, išbristi iš dabartinių sunkumų ir nevilties duos vaisių, jei kiekvienas, pažvelgęs į savo sąžinę ir atsigręžęs į Dievą, eis atsivertimo keliu. Tik tuomet Dievas laimins mūsų pastangas ir mūsų tautą.

Tuomet ir mums išsipildys anuomet pranašo Ezechielio Šv. Rašte pasakyti žodžiai:

“duosiu jums naują širdį ir atnaujinsiu jus nauja dvasia. Išimsiu iš jūsų akmeninę širdį ir duosiu jums jautrią širdį. Duosiu jums savo dvasią ir padarysiu, kad gyventumėte pagal mano įstatus, laikytumėtės mano įsakų ir juos vykdytumėte.

Tuomet jūs gyvensite krašte, kurį daviau jūsų protėviams, - jūs būsite mano tauta ir aš būsiu jūsų Dievas” (Ez 36, 26 - 28).
 

Lietuvos Vyskupų Konferencija