“Bažnyčios žiniose” (1996 05 20, p. 10-11, “Pirmoji kregždė - ‘Liturginis giesmynas’”) Virginija Juciūnaitė rašo apie Lietuvos Katalikų Bažnyčios vargonininkų draugijos centro valdybos susirinkimą, bažnytinės muzikos ir chorų reikalus. Daugelis bažnytinio gyvenimo sričių  dar nesulaukė savo eilės. Net didžiausios spragos, atsiradusios per pusšimtį metų, dar iki šiolei neužlopytos. Viena iš tokių almančių bėdų yra bažnytinio giedojimo, giesmių tekstų ir joms tinkamos muzikos stoka. Žinoma, reikia visomis keturiomis pritarti chorvedžiui A. Mišeikiui, kad šiuo metu jokiu būdu “negalima atsisakyti bažnytinių chorų”. Tikrai mūsų bažnyčios būtų dar labiau nuskurdintos, jose neliktų tradicinių giesmininkų.

Nors turbūt dažnas lietuviškose parapijose dirbąs kunigas gali pritarti, kad “išjudinti lietuvius giedoti nepaprastai sunku”, bet vis viena reikėtų mūsų parapijiečius kuo labiau judinti, kad įsitrauktų į kasdienes ir šventadienes pamaldas. Reikia rasti atsargius santūraus lietuvio charakteriui atitinkamus būdus juo sudominti, nejučiomis, be jokios prievartos, traukti į dienos liturgiją. Galbūt reikėtų naudotis užsienio pavyzdžiais, sakysime, kai prie mikrofono stoja muzikalus vyras ar moteris (neretai tokie chorvedžiai būna vienuolės ar kunigai) ir prieš Mišias ar kitokias iškilmes keliolika minučių moko giesmių, kurių tekstai ir gaidos būna iš anksto išdalintos iškilmių ar pamaldų dalyviams.

Kunigai prie tokių pratybų ar bendruomeninio giedojimo, chorų organizavimo turėtų aktyviai prisidėti. Net keista, kad “jauni kunigai, baigę seminarijas, kuriose nebuvo dėstoma estetika, reikalauja negiedoti tradicinių giesmių”. Nejaugi tokie kunigėliai kėsinasi iškart užversti mūsų gilių lietuviškų tradicijų besilaikančias bažnyčias trankiomis džasbandų atliekamomis ar gitarų palydimomis “muzbombomis” ir melodijomis, kurios šiuo metu Lietuvoje galbūt labiau tinka ne tradicinėms pamaldoms, o daugiau uždarų grupių pamaldoms, charizmatikams, masiniams jaunimo renginiams, ir ne kasdienėms kaimo, netgi miesto tikinčiųjų žmonių lankomoms šventadienių pamaldoms. Quod licet Iovi, non licet Bovi. Žinoma, visose lietuviškose bažnyčiose turėtų būti giedami tiktai bažnytinės muzikos komisijų aprobuotų tekstų ir muzikos kūriniai <...> tačiau daugelyje parapijų yra labai tradicinių, nuo seno užsilikusių įdomių tarminių, atskirų elgetų - giesmininkų sukurtų religinių giesmių, tikrų Lietuvos istorijos epų (vieną tokį nuostabų ilgą ir tiesiog nepakartojamą epą prieš kelerius metus per Švč. Mergelės Marijos paveikslo vainikavimą Popiežiaus dovanota karūna pats girdėjau lietuviškai giedant Pivašiūnų bažnyčioje).

Gal ne tokia didelė bėda, kad kiekviena bažnyčia turi kai kurias savas giesmes, netgi nedidelius, neesminius liturginius papildymus ar pakeitimus, - tatai dažnai netgi suteikia tam kraštui etnografinio savitumo. Tačiau derėtų rimtai pagalvoti, kaip kompozitoriai, poetų ir rašytojų padedami, galėtų papildyti bažnytinių kalendorinių metų programą, nes daugelio liturginių kūrinių neturime. Juk mažai arba visiškai neturime proginių (koks jau tas mūsų nusibodęs ir vis dar tebe vienintelis “ilgiausių metų”!) giesmių, himnų, sveikinimų taikos dienai, Viešpaties Apreiškimui, vestuvėms, bažnyčios šventinimui, vyskupo ingresui, Naujiesiems metams, Kristaus Krikštui, Kristui Karaliui, Atsimainymui, krikščionių vienybės aštuontadieniui, Pasaulinei ligonių dienai, Kryžiaus išaukštinimui, Gavėnios, Pelenų dienai, Vėlinėms, Visų Šventųjų dienai, labiau Lietuvoje gerbiamų ir iškilmingiau švenčiamų šventųjų, Šventosios Šeimos garbei. Derėtų atnaujinti Velykų ir Kalėdų, Gavėnios ir Advento laikotarpių giesmių repertuarą. Neturime Verbų sekmadieniui, Motinos ir Tėvo dienai, Šventosios Dvasios devyndieniui, Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo, daugeliui Mergelės Marijos švenčių, parapijų atlaidams ir procesijoms pritaikytų giesmių.

Tad visiems visiems: Dieve, padėk! Tinginy, pabėk!
 

Monrealis, 1996 birželio 13 d.
Kun. Kazimieras J. Ambrasas SJ