Žvilgsnis į biblinį vilties taką
 

Pavydas, kerštas, melas, karai, badas, abortai, AIDS, skyrybos... Tokiomis keistomis detalėmis “įvairinama” žmonijos istorijos mozaika. Tačiau dar keisčiau, kad tai, tarsi ignoruojant gyvenimo patirtį, nuolatos žymima didelės vilties ženklu. Šis bruožas yra tiek būdingas visai Išganymo istorijai, apie kurią mums byloja Šventasis Raštas, kad ją net galime vadinti Vilties istorija. Jau pirmieji Senojo Testamento puslapiai apgaubia mus  lūkesčio atmosfera, kuri driekiasi per visą Šventąjį Raštą iki pabaigos, Jonui perteikiant būsimosios Jeruzalės viziją. Pažvelkime detaliau į šį vilties taką.

Nors biblinės vilties istorija realiai prasideda nuo Abraomo, tačiau, svarstant apie viltį, neįmanoma apeiti Dievo pažado nusidėjusiai žmonijai (Pr 3, 15). Čia krikščioniškoji teologija įžvelgė pirmą kartą išreikštą Atpirkėjo atėjimo viltį; galima pasakyti, jog šis tekstas atspindi ano meto žmogaus troškimą būti laisvam nuo blogio, prieštarautojo įtakos. Šio troškimo išsipildymas yra nukreiptas į ateitį; o tikėjimas ateities įvykiu remiasi Dievo duotu pažadu. Kaip tai įvyks, kol kas paslaptis, bet aišku viena - jau čia išryškėja antikinio žmogaus nuojauta, kad Dievas vienintelė vilties priežastis. Žvelgdami į tai krikščionybės šviesoje, galime pridurti - žmonijos istorijoje nebuvo akimirkos be Evangelijos vilties.

Taigi Penkiaknygėje susiduriame su ryškia istorinės ateities viltimi; jai pradžią duoda pažadas Abraomui (Pr 12, 1ss). Ateitis, kurios tikimasi, iš pirmo žvilgsnio yra labai apčiuopiama: žemė ir nesuskaičiuojama palikuonių gausybė. Šimtmečiais Izraelio viltis bus nukreipta į šiuos žemiškus objektus, tačiau dėl to izraelitų negalima kaltinti perdėm materialistiniu mąstymu. Atvirkščiai, nes ateities žemės gavimas buvo suvokiamas ne kaip istorinių žmogaus pergalių rezultatas, bet kaip ženklas Jahvės palaimos, kuri, anot deuteronomistinės tradicijos teologijos, teikiama už ištikimą gyvenimą Sandoroje. Šį suvokimą įvairiomis progomis atskleidžia Penkiaknygės autoriai. Tą patį galime pasakyti ir apie palikuonių gausą. Šventojo Rašto tradicijai yra būdingi neįprasti gundymai, su kuriais susiduriama ypač lemtingais Išganymo istorijos momentais. Vienas iš tokių - Saros istorija (Pr 17; 21). Įvykio prasmė gana aiški: svarbios ateities išsipildymas priklauso ne nuo žmonių ir jų galios. Ši ateitis atitenka žmogui kaip Dievo dovana. Ilgėliau stabtelėję prie pirmųjų Senojo Testamento puslapių vilties teologijos, įsitikintume, jog ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Kažin ar taip tvirtai Abraomui pažadėtos ateities sampratą galime apibrėžti kaip grynai istorinę, kuriai sava tik tai, kas matoma ir liečiama? Juk jau vien tikėjimo tėvo Abraomo ryžtą palikti apskaičiuojamą dabarties gyvenimą dėl rytdienos nežinomybės galime laikyti nuoroda, kad ta rytdiena, ko gero, yra tai, kas gali pasotinti žmogaus būties gelmę, kuriai nepakanka vien to, kas matoma ir liečiama. Gal ir per drąsu yra išplėsti Abraomo viltį link amžinybės, bet saugios dabarties atsisakymas ir ypač išėjimas į Morijos kraštą (Pr 22) liudija, kad ja susidomėta. Tai tarsi ženklai, jog vieną dieną Izraelis sužinos apie “tvirtesnę viltį” (Žyd 7, 19). Šiaip ar taip, Abraomas tikėjo Dievo dovanojama ateitimi, kurią jis įsivaizdavo kaip žemę ir ainiją. Toks aiškus jo vilties turinys kartu yra ir labai slėpiningas. Jis ir negalėjo įgauti aiškaus pavidalo. Tai įvyksta tik tuomet, kai tikėjimo kelyje, kuriuo pradėjo eiti Abraomas, susiduriame su Jėzaus iš Nazareto Asmeniu.

Nuo Abraomo iki Monarchijos laikų izraelitų įsivaizduojamos ateities horizontai tarsi nesiplečia. Viltis lieka nukreipta į Jahvės pažadėtąją žemę ir ainiją, kuri ją turi apgyvendinti. Šie Izraelio ateities lūkesčiai praktiškai išsipildo Dovydo laikais, kai tauta įsikuria protėviams pažadėtame krašte. Taigi Jahvės pažadas tampa tikrove ir daugiau nebelieka ko laukti. Bet konkretūs vienas po kito ėję įvykiai - Jungtinės Izraelio karalystės schizma,  Šiaurės ir Pietų karalysčių žlugimas - išrinktosios tautos sąmonėje vėl pažadino viltį. Istorijos tėkmėje ne tik išbandomas tikėjimas, bet ir atsirado proga jam bręsti. Kartu keitėsi ir ateities vilties turinys. Neabejotinas čia ir pranašų sąjūdžio nuopelnas. Būtent jų dėka palaipsniui plėtėsi ateities vilties ribos.

Ateitis pranašų literatūroje tampa labai sudėtinga, bet galima pamėginti išskirti keletą idėjų. Visų pirma išeities taškas lieka tas pats ir jis dar labiau pabrėžiamas: tiktai Jahvė yra tas, kuris gali dovanoti Izraeliui ateitį. Iškeliama naujos Sandoros viltis (Jer 31, 31ss; 32, 38ss; Ez, 59ss; 36, 25ss; Iz 55, 3). Tai amžinoji Sandora, turinti jėgą įsprausti Dievo žodį žmogaus širdin ir, anot Ezechielio, iš akmeninės širdies paversti ją žmogiška širdimi (36, 26).Apskritai pranašų žvilgsnis krypo į ateityje turintį įvykti vidinį atgimimą; ši viltis rėmėsi tikėjimu, kad Jahvės meilė ištikima. Tai glaudžiai siejasi su naujo dovydiškojo karaliaus tema (Iz 9, 1ss; 11, 1ss; Jer 23, 5s; 33, 14ss). Šis karalius, kurio atributai teisumas ir ištikimybė, turės atkurti visuotinę taiką, kuri suvokiama kaip galutinis prarasto Rojaus atkūrimas. Šiame ateities amžiuje Izraelis bus pilnas Viešpaties šlovės pažinimo (Hab 2, 14); ir ne tik Izraelis - tautos atsivers (Iz 2, 3; Jer 3, 17); visi turės dalį  Jahvės garbinime (Ez 40-48). Šis ateities džiaugsmas, apie kurį svajoja Izraelio pranašai, vis dar neįveikia  žemiškos istorijos ir laiko ribų.

Radikalus šuolis Senojo Testamento ateities vilties sampratoje įvyksta su Išminties literatūros gimimu. Viskas, ko gero, prasideda nuo Izraelio išminčių iškeltos teisiojo žmogaus kančios problemos ir su tuo susijusio tikėjimo asmeniniu atlygiu klausimo. Nors racionalaus šios problemos sprendimo pasigendama, bet sustiprėja nuojauta, kad kančia  turėtų palaikyti viltį, bet ne žlugdyti ją. Kaip didžiausią žmogaus, dalyvaujančio šioje paslaptyje, pavyzdį Senasis Testamentas pateikia teisųjį Jobą. Jo viltis kaip tiktai ir gimsta tamsioje naktyje (Job 42, 1-6). Išminties literatūros autorių žvilgsnis, keliant žmogaus kančios ir apskritai viso jo triūso po saule (Koh 3, 9) prasmės klausimą, krypsta į amžinybę. Senajame Testamente ši viltis neįgauna galutinės formos, bet išryškėja tikėjimas, jog mirtis nėra visa ko pabaiga. Apokaliptikoje iškyla paslaptingas Žmogaus Sūnaus įvaizdis. Jis įkuria amžiną karalystę, kurią paveldi Aukščiausiojo šventieji (Dan 7); o Izraelio kankinių tikėjimas subrandina asmeninio prisikėlimo viltį (2 Mak 7). Apibendrinant galima pasakyti, kad išminčių vilties turinys taip pat yra labai kompleksiškas. Jie gyvena ramybės (Išm 3, 3), poilsio (4, 7), išgelbėjimo (5, 2) viltimi. Tačiau šios Dievo dovanos nėra žemiška tikrovė; jos išsipildys galutinio susitikimo su Viešpačiu akimirką.

Visos Izraelio viltys visiškai išsipildo Jėzaus Asmenyje. Sukuriama naujos kokybės erdvė ir laikas, o tai gali būti suvokiama ir priimama tiktai tikėjimo šviesoje. Karalystė, arba amžina Viešpaties Diena, kurios laukė Senojo Testamento pranašai, prasideda su Kristaus Jėzaus istorija. Ši Diena yra jau išsipildžiusi dabarties ir dar išsipildysianti ateities realybė. Vilties istorija tęsiasi, bet dabar ji įgauna aiškią kryptį, išsiplėsdama į amžinybę. Nenagrinėjant išsamiau Naujojo Testamento eschatologinio mąstymo aspektų, norėtųsi sustoti prie klausimo, ką reiškia krikščionių bendrijai tikėjimas Prisikėlusiuoju. J. Ratzingeris atkreipia dėmesį į Rom 4, kur apaštalas Paulius teigia, jog krikščionybė turi teisę tęsti Abraomo tikėjimo liniją. Abraomo tikėjimo turinys taikliai nusakomas: “Nematydamas jokios vilties, Abraomas patikėjo viltimi, jog tapsiąs daugelio tautų tėvu (...)” (4, 18). Jis patikėjo, kad iš apmirusių Saros įsčių susilauks ateities nešėjo. Tai iš esmės buvo tikėjimas iš mirties susilaukti gyvybės. Čia ir yra tas krikščionybės sąlyčio taškas su Abraomo tikėjimo turiniu: krikščionys tiki Dievu, kuris nugali mirtį ir duoda gyvybę. Tai yra tikėjimas tuo pačiu ateities žemės pažadu; tik čia ateitis aiškiai peržengia mirties ribą. Todėl tikėjimas Prisikėlusiuoju visada reiškė esminį vertybių perkainojimą, nepaliaujamą kvietimą žvelgti į ateitį, nuolatinį priminimą, kad žmogui dera ne tai, kas naudinga šią valandą, bet kas jį pratęsia už šios istorijos ribų. Atsiliepti į šį kvietimą - tai tarsi kopti į kalnus, bet ne svajoti, sėdint prie židinio. Kas tikėjimo vedamas leidžiasi į žygį, žino ir vis labiau supranta, kad tai verta jo vargų.