Nuolatinio ugdymo būtinybė kunigui
 

“Nuolatinis kunigų ugdymas” dažniausiai, ir pagrįstai, suvokiamas kaip kažkas panašaus į akademinę programą. Su tokiomis ugdymo programomis susipažįstame seminarijose ir universitetuose, vyskupijose ir religinėse bendruomenėse. Daugelyje pagrindinis dėmesys skiriamas  teologijai ir Šventojo Rašto studijoms, kitose - nagrinėjami elgsenos, asmenybės brendimo, pastoracinės veiklos ir kiti aspektai. Beveik visos tokios programos remia kunigus ir Bažnyčią, teikia paramą, padrąsinimą ir naudą.

Šiose savotiškose rekolekcijose, neturėdamas išankstinio nusistatymo prieš minėtas programas, norėčiau pakalbėti apie tai, kas, mano manymu, yra netgi svarbiau, t. y. pateikti “radikalių” minčių į nuolatinį kunigų ugdymą. <...> Pradėsiu eilutėmis iš 139 psalmės.

Juk tu mano širdį sukūrei,
sunarstei mane motinos įsčioj.
Dėkoju, kad taip stebuklingai mane tu sukūrei,
kad visi tavo darbai stebuklingi.
Tu manąją sielą pažįsti.

Nė vienas kaulelis nebuvo
tau slaptas,
kai tamsoj mane tvėrei,
kai slaptingai aš brendau
po žemėm.
Tavo akys regėjo visus mano
darbus, -
jie surašyti į tavo knygą.

Visos dienos joje sužymėtos
iš anksto, kol jų dar nebuvo.

Man atrodo, kad šios psalmės eilutės yra viso ugdymo - pradinio ir nuolatinio - šerdis. Juk Viešpats mus formuoja, reformuoja, transformuoja kiekvieną gyvenimo dieną. Kaip Viešpats formuoja mūsų žmogystę motinos įsčiose, taip Jis formuoja ir mūsų kunigystę Eucharistijoje. Jei taip, tai radikaliausias tolesnis mūsų, kaip kunigų, ugdymas - leisti Eucharistiniam Jėzui formuoti, reformuoti ir transformuoti mus Mišių Aukoje ir per Mišių Auką bei kiekvieną mūsų gyvenimo dieną. Iš tiesų kaip 1980 metų Didžiojo Ketvirtadienio laiške Šventasis Tėvas mums primena: “Eucharistija yra Kunigystės sakramento šaltinis ir esminė raison d’etre”.

Posinodiniame apaštališkajame paraginime Pastores Dabo Vobis sakoma: “Kaip šventųjų dalykų tarnautojai, kunigai pirmiausia yra šv. Mišių aukos tarnautojai: jų vaidmens niekas kitas negali atlikti , nes be kunigo negali būti eucharistinės aukos” (n. 48). Taip pat šventasis Jeronimas Kristaus Kūno konsekracijoje įžvelgė pagrindinį kunigo kilnumo šaltinį. Šventasis Jonas Auksaburnis teigė, kad Mišių aukoje kunigas pasiekia savo ryšio su Dievu viršūnę. Kardinolas Emmanuel Suhard knygoje “Kunigai tarp žmonių” šiek tiek lyriškai atskleidžia Eucharistinės aukos poveikį kunigui:

“... kunigas savo galia per sakramentinį Kristaus Kūną nuolat tampa privilegijuotu pasaulio pašventinimo įrankiu. Tą trumpą akimirką, kai jis laiko rankose Ostiją ir leidžia Aukščiausiajam Kunigui tarti konsekracijos žodžius jo lūpomis, iškiliausias ir žymiausias kunigas apima visą visatą ir tęsia atpirkimo vyksmą”.

Mūsų tradiciją maždaug prieš 1700 metų iki kardinolo Suhard nuostabiai paliudijo šv. Kiprijonas, Kartaginos vyskupas ir kankinys už tikėjimą.

“Jei Jėzus Kristus, mūsų Viešpats ir Dievas, yra Aukščiausiasis Dievo Tėvo Kunigas ir pirmasis, kuris pasiaukojo Tėvui, įsakydamas aukoti  tą pačią auką Jam atminti, tai kunigas iš tiesų veikia Kristaus vardu, sukurdamas savo gyvenime tai, ką Kristus padarė jam. Jis aukoja pilnutinę ir tobulą auką Bažnyčioje Dievui Tėvui, jei ją aukoja kaip Kristus Savąją”.

Manau, kad  kunigo ir Kristaus artumas Eucharistinėje Aukoje leido Vatikano II Susirinkimui įžvelgti esminį ir nuolatinį kunigo ugdymo planą. Primindamas, kad “kiekvienas kunigas savitu būdu apima Kristaus asmenį” ir veikia kaip Gerasis Ganytojas, Susirinkimas pastebi, kad pastoracinė meilė dirbant šį darbą “ypač išplaukia iš eucharistinės aukos - viso kunigo gyvenimo centro ir šaltinio, - kad tai, kas vyksta ant aukuro, būtų išgyvenama kunigo dvasioje” (Presbyterorum Ordinis, 14).

Kunigas turi stengtis sau pritaikyti tai, kas įvykdoma ant aukos altoriaus. Koks gali būti išsamesnis lavinimasis? Kokia labiau ugdanti galia galėtų būti taikoma kunigui jeigu ne  Nukryžiuotojo galia? Pagal von Balthasar’o posakį (perfrazuojant popiežių Leoną Didįjį), kad  “tapti krikščioniu - tai eiti ant kryžiaus”, iš tiesų, kad būtų formuojamas ir reformuojamas Jo kunigystėje, kunigas turi besąlygiškai pasinerti į nukryžiuotąjį Kristų Eucharistinėje aukoje. Kristus kunigą ugdo, brandina ir grūdina  Eucharistijos ugnyje.

Kad Eucharistinis Kristus galėtų ugdyti mus, pirmiausia turime  išgryninti save ir prisiimti tarno išvaizdą kaip Kristus. Neatsitiktinai mūsų Viešpats prieš duodamas apaštalams valgyti savąjį Kūną ir gerti savąjį Kraują mazgojo jiems kojas, liepdamas taip daryti ir jiems vienas kitam. Anot Šventojo Tėvo, “Kunigai duoti ne sau patiems, o Dievo tautai” (Pastores Dabo Vobis, 78).

Tvirtinimas, kad turime išsižadėti savęs, apiplėšti save, idant būtume ugdomi Eucharistiniame Kristuje, nėra vien poetinis įvaizdis. Primindamas mums Viešpaties žodžius “nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15, 5), kardinolas Ratzingeris pateikia mums savo kunigystės sampratą:

“Šis “niekas”, kuriuo mokiniai dalijasi su Jėzumi, išreiškia apaštalinės tarnystės galią ir nepajėgumą. Patys iš savęs, savo pačių suvokimo, žinių bei valios galiomis jie negali nieko nuveikti, kas jiems kaip apaštalams derėtų. Kaipgi jie galėtų sakyti: “Tai yra mano kūnas” ar uždėti  rankas ir ištarti žodžius: “Imk Šventąją Dvasią”? Apaštalų veikloje nėra nieko, kas kiltų vien iš jų pačių gebėjimų. Bet būtent jų nieko neturėjime ir glūdi jų bendrystė su Jėzumi...” (Joseph Ratzinger).

Šv. Norbertas tą tiesą išsakė labai raiškiai. Tai tiktų kunigystės šventimų dienai: “ O kunige! Tu esi nebe tu, nes tu esi Dievas. Tu esi ne iš savęs, nes tu esi niekas. Tai kas tu esi? Niekas ir viskas. O kunige!”

Kitaip tariant, Eucharistinis Kristus pripildo, formuoja, lipdo mus panašius į save tik tada, kai mes atsižadame  viso kito. Šv. Paulius sako: “aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus” (Gal 2, 20). Jei mes atsižadame savęs, Kristus ne tik įžengia į mus kaip Eucharistija, bet įima mus į Save ir sudievina. Jis ne tik formuoja mus, bet ir transformuoja.

Prieš daugelį metų, dirbdamas mokytoju, kasmet vesdavau jaunuolius į plieno fabriką. Čia jie matydavo didelius kalnus purvino, sulankstyto, sulaužyto, deformuoto, ant grindų sukrauto metalo laužo. Reikiamu metu milžiniškas didžiulio krano kaušas nusileisdavo žemyn, susemdavo toną ar daugiau metalo laužo ir perkeldavo jį į baltą karštą atvirą krosnį. Beveik iškart ištirpdytas metalo laužas iš labai aukštai subėgdavo į tam tikras  formas. Pakerėdavo skystos, karštos išlydyto plieno srovės, kuri liedavosi žemyn kaip krioklys, vaizdas. Mane iki šiol žavi, kad neįmanoma nustatyti, kada ugnis pasitraukia ir pradeda tekėti skystas plienas, abu atrodo taip susilydę į viena.

Plieno lydymas panašu į tai, ką daro Eucharistinis Kristus mums ir dėl mūsų, Jo kunigų. Jis taip “ištirpdo” mus savyje, kad sunku suvokti, kur Jis “atsitraukia” ir mes prasidedame. Tai artima ir Šventojo Tėvo tvirtinimui, kad savo prigimtimi dvasinio ugdymo tikslas yra “‘šerdis’, vienijanti ir gaivinanti kunigo būtį ir veiklą” (Pastores Dabo Vobis, n. 45). Anot Šventojo Tėvo, “nuolatinio ugdymo tikslas yra garantuoti, jog kunigas būtų ir vis labiau taptų tikėjimo žmogumi, kad nuolatos žvelgtų į save tiesos akimis, Kristaus akimis” (Pastores Dabo Vobis, n. 73).

Pasak popiežiaus, ugdymas visų pirma turi būti įsišaknijęs į “ypatingą ontologinį ryšį tarp kunigo ir Kristaus, Aukščiausiojo Kunigo ir Gerojo Ganytojo” (n. 11). Manau, kad ši ontologinė kunigystės prigimties samprata yra lemiama. Nepakanka tik apsirengti bažnytiniais drabužiais; mes ne tik gauname paskyrimą. Niekas nepadaro mūsų kunigais. Jais tampame per šventimus. Tai mūsų dvasinės prigimties “ontologinis perkeitimas”. Tokia yra gelmės paslaptis. Turbūt ne per drąsu lyginti šį perkeitimą su Dievo Sūnaus Kristaus išlaikyta dievyste, Jam tapus žmogumi. Arba pastebėti, kad po to, kai duona tampa Konsekruotu Kristaus Kūnu, ji išlaiko duonos skonį ir pavidalą, bet jau yra Kristaus Kūnas. Įvyko ontologinis perkeitimas. Vyno taurė kvepia kaip vynas ir turi vyno skonį, bet ji jau - Kristaus Kraujas. Per šventimus vyksta ontologinis perkeitimas.

Kaip sako popiežius “Tas Viešpaties Jėzaus ir kunigo ryšys, ontologinis ir psichologinis, sakramentinis ir dorovinis ryšys, yra pamatas, o sykiu galios šaltinis to “gyvenimo dvasia” ir to “evangelinio radikalumo”, kuriems pašauktas kiekvienas kunigas...” (n. 72). Bet kaip galėtų toks ryšys, duodantis dvasios gyvenimo derlių, būti artimesnis nei Eucharistinėje aukoje, kurioje, kaip ir su išlydytu plienu ir ugnimi, sunku atpažinti, kur Kristus “išeina” ir prasideda kunigas ir atvirkščiai.

Žinau, kad tuo, apie ką kalbu, neblogiau nei aš galėtų pasidalinti bet kuris iš jūsų, remdamasis savąja Eucharistijos patirtimi, bet aš nebūčiau buvęs patenkintas, jei šia proga būčiau kalbėjęs tik apie akademinius nuolatinio ugdymo būdus. Nors jie yra svarbūs, tačiau drįstu juos vadinti antraeiliais, palyginus su nuolat vykstančiu Eucharistiniu ugdymu. Jeigu mes, kaip kunigai, nesame įsišakniję į Eucharistiją, gyvenantys Joje, Jos kaip pastovaus pagrindo  formuojami, reformuojami ir transformuojami, tai visa kita yra pavojuje tapti “žvangančiu variu ir skambančiais cimbolais”. Dievo tauta prašo duonos, mes neturime išdrįsti jiems duoti akmenų.

Žinoma, neketinu ginti antiintelektualizmo. Priešingai, ypač pritariu šv. Jeronimo žodžiams:

“nieko nėra labiau pasibjaurėtino kaip neišauklėtų kunigų, manančių, kad vingrus liežuvis rodo mokytumą ir reikšmingumą, pasipūtimą. Jie visada pasirengę ginčytis, šaukia aukštomis frazėmis ant jiems patikėtųjų”.

Vėlgi:
“Nenorėčiau, kad tu būtum demagogas ar padrikai besiginčijąs plepys. Verčiau tave norėčiau matyti giliai pasinėrusį į Dievo slėpinius ir gerai susipažinusį su Dievo paslaptimis. Vien lankstus liežuvis ir lengvai tekantys žodžiai yra nemokšiškumo ženklas”.

Šiandienos pasaulyje, jei nuolat savarankiškai ar dalyvaudami įvairiose ugdymo programose nestudijuojame, neskaitome, nesiklausome, beveik neįmanoma sakyti pamokslų, mokyti, stropiai tarnauti Dievo tautai. Kada galime pasakyti, kad jau pakankamai išmokome?  Pavyzdžiui aš rengdamasis sakyti eilinį sekmadienio  pamokslą, turiu skirti keletą valandų tos dienos Šventojo Rašto skaitiniams ir jų komentarams, tyrinėti ir skaityti visą man tinkančią grožinę, mokslinę literatūrą, New York Times knygų apžvalgą. Tačiau niekada neturėtume užmiršti vieno iš puikiausių mokslininkų Blaise Pascal’io žodžių: “Širdis turi savo logiką, kurios protas nepažįsta”. Jei tokia žmogaus širdis, kokia tuomet Jėzaus širdis? Kokias paslaptis Jo širdis atvers tiems, kurie  per Eucharistiją įžengia į Jos meilės židinį?

Šventraštis mus ragina sekti Jėzų. Daugelis iš mūsų kasdien švenčiame Eucharistiją. Ir jei sąmoningai atsiveriame Eucharistijos nuolatiniam ugdymui, mes iš tiesų nuoširdžiai Jį sekame. Daugelis iš mūsų uoliai imasi įgyvendinti Evangelijos socialinius paraginimus: maitina alkstančius, aprengia nuogus, suteikia pastogę benamiams, lanko ligonius, patarnauja sergantiems AIDS. Tai svarbūs ir pagirtini darbai, kurių veiksmingumas kyla iš didelės meilės Eucharistijai. Eucharistijos auka dvasiškai maitina ne tik tikinčiųjų bendruomenes, bet ir pasiekia pasaulį, kuris maitina, rengia, glaudžia ir guodžia minias, panardina jas į Nukryžiuoto ir Prisikėlusio Kristaus meilę, tą meilę, kurios jie alksta ir trokšta.

Popiežius enciklikoje Redemptor Hominis sako mums:

“Žmogus negali gyventi be meilės. Jei meilė jam neatskleidžiama, jei jis nesutinka meilės, jei jos nepatiria ir nepadaro jos savastimi ir artimai nesidalija ja, jis lieka nesuvokiama pačiam sau būtybe, jo gyvenimas būna beprasmis” (n. 44).

Jei minioms žūtbūtinai reikalinga meilė, argi kunigui ne? Kur kitur kunigas ras tokį artimą meilės įsikūnijimą, jeigu ne Eucharistijoje?

Mes, kunigai, sielų išganymui, Dievo tautos labui turime siekti kuo geresnių nuolatinių saviugdos galimybių. Kaip būtų liūdna ir kaip nuskurdintume Dievo tautą, jei apleistume,  būtume abejingi ar nesirūpintume Kristumi, esančiu čia pat, Eucharistijoje, Dievo Žodžiu, kuris įsikūnijo ir gyvena tarp mūsų. Galiausiai, ar veiksmingas būtų net pats plačiausias ugdymas, jei jo siekdamas kunigas nebežvelgtų į tą arba nebesuteiktų pirmenybės tam, kuris vienintelis ugdo jį kaip kunigą? Ar ne todėl dažnai “tapatybės krizė” kunigams prasideda, vėstant meilei Eucharistijai, taip pat atsiranda nepasitenkinimas dėl kurio kai kas mato save vien kaip “funkcionierių”, kuris celebruoja Mišias ir teikia sakramentus. Daugelis kunigų jaučiasi nepatenkinti savo visuomeninės padėties  prestižu ir imasi beveik vien tik socialinių mokslų, kurie nors ir naudingi kunigo tarnystei, bet neatstoja pačios kunigystės. Visas nuolatinis ugdymas turėtų prasidėti nuo mūsų suvokimo, kas yra kunigas. Kaip jį apibūdintume? Koks jis turėtų būti? Kokiu, tikėkimės, nuolatinis ugdymas padės jam tapti? Manau, kokios bebūtų pažangios, įmantrios nuolatinio ugdymo programos (savo prigimtimi pirmiausia akademinės), jos gali tik prisidėti, bet ne padėti įveikiant “kunigo tapatybės krizę”, palietusią mūsų amžių; tos programos negali atstoti esminio nuolatinio ugdymo Eucharistine auka, kuri yra tikrasis kunigo gyvenimas ir be kurios kunigystė vysta ir  miršta.

Šv. Bernardo iš Klervo žodžiai, pasakyti popiežiui Eugenijui IV, tiktų  išreiškiant tai, kaip kunigui reikia Eucharistijos.

“Jūs esate įsipareigoję išmintingiems ir kvailiems, turtingiems ir vargšams, vyrams ir moterims, seniems ir jauniems - negi jūs apribosite save tik savimi? Jie visi geria iš jūsų širdies čiurkšlės. Negi jūs stovėsite šalia vienas pats, degdamas troškuliu, kai kiti geria?”

Negalėčiau užbaigti apmąstymo apie nuolatinį ugdymą Eucharistija nors trumpai neprimindamas ryšio tarp Marijos ir Jėzaus, kurį Susirinkimas apibūdina “artimą ir neišardomą”. Marija paslaptingu būdu lieka su Kristumi Eucharistijoje ir po Jo yra  Eucharistijos aukos “pagrindinė aukotoja”. Jos prašymu vanduo Kanos vestuvėse buvo paverstas vynu, kuris buvo geresnis nei vestuvių pradžioje. Tegu Marija panašiai įžengia į mūsų, kunigų, gyvenimą, kad Eucharistinio Kristaus nuolat formuojama ir reformuojama mūsų kunigystė taptų turiningesnė negu iš pradžių. Tebūnie tai mūsų vienų už kitus malda.
 

Parengta pagal kardinolo John O’Connor konferenciją Tarptautiniame kunigų susitikime Fatimoje 1996 birželio 18.