“O kuo jūs mane laikote?"

21 eilinis sekmadienis (A)
Mt 16, 13-20
 

Perskaitęs šio sekmadienio skaitinius prisiminiau vieną atsitikimą. Prieš daugybę metų, kai jau buvo atsiradę pirmieji dangoraižiai, į vieną didmiestį atvyko trys jaunuoliai. Kad būtų ekonomiškiau, jie išsinuomojo kambarį trisdešimtame aukšte. Vieną vakarą jaunuoliai grįžo į viešbutį vėlokai. Dėl techninių kliūčių neveikė keltuvas - liftas. Jaunuolai per daug nenusiminė ir nutarė lipti laiptais. Jauniems žmonėms, pripratusiems net į aukštus kalnus laipioti, tai nieko nereiškia. Kad nebūtų nuobodu, jie sugalvojo belipdami pasakoti kokias nors istorijas. Pirmasis prisiminė vieną savo mokslo laikų nuotykį. Antrasis gyvai pasakojo per istorijos pamoką girdėtą tikrai didvyrišką žygį. Kai atėjo eilė trečiajam, šis taip pasakė: “Mieli draugai, mano istorija bus labai trumpa ir labai liūdna. Mes pamiršome apačioje  pasiimti savo kambario raktą”.
Šio sekmadienio skaitiniai pasakoja apie raktus.

Evangelijos skyrelis turbūt visiems yra daug kartų girdėtas. Kitaip yra su pirmuoju skaitiniu. Kas buvo tas Šebna? Nedaug tėra žinoma apie šį asmenį. Daugumos šiuometinių Šventraščio aiškintojų nuomone, Šebna buvo ne pačios šventyklos, bet Jeruzalės karaliaus rūmų prižiūrėtojas, atseit majordomas, vyriausiasis rūmininkas. Atrodo, kad jis simpatizavo egiptiečiams ir buvo jų šalininkas. Tuo metu vieni linko į Egiptą, kiti - į Asiriją. Sekdamas egiptiečiais, Šebna iš anksto pasiruošė ištaigingą laidojimo vietą. Prieš keliolika metų kasinėjant Jeruzalėje, rytiniame Kedrono upelio šlaite, buvo rastas vienas kapas, net su įrašais. Nėra galutinio įrodymo, tačiau labai galimas dalykas, kad šis radinys yra Šebnos kapas.

Liturgija susieja šį skaitinį iš Izaijo pranašystės su Mato evangelijos garsiuoju šešioliktuoju skyriumi. Tai visiems gerai žinomas Kristaus pažadas pirmajam popiežiui Petrui. Pažadama aukščiausia dvasinė valdžia.

Visi trys skaitiniai yra neilgi, bet pasvarstymui pateikia daug temų, ypač Evangelija. Norėčiau nors trumpai sustoti prie tikėjimo temos. Apaštalui Petrui buvo prižadėti dangaus karalystės raktai už vieną dalyką - už  TIKĖJIMĄ.

Verta atidžiau panagrinėti, kas yra tikėjimas. Yra manančių, kad užtenka vien pripažinti kokią nors aukštensę būtybę, - ką mes, lietuviai, vadiname Dievu. Tokie žmonės, kurie savo protu nepaneigia, bet pripažįsta Dievo buvimą, jau save laiko tikinčiaisiais. Bet taip nėra. To dar nepakanka.

Yra nemažai apibrėžimų, kas yra tikėjimas, suprantama, antgamtinis tikėjimas. Tačiau dėl laiko ir vietos stokos neįmanoma išnagrinėti šio klausimo, netgi apsvarstyti bent vieną kurią nors sistemą. Tad pabandykime eiti kitu keliu.

Galime samprotauti ir taip: TAI YRA ATSAKYMAS Į JĖZAUS KLAUSIMĄ: KUO JŪS MANE LAIKOTE? Retas kuris rimtas istorikas paneigs istorinį Jėzaus Kristaus egzistavimą. Bet tai dar ne tikėjimas. Daugybė žmonių pripažįsta, kad Jėzus tikrai gyveno čia, žemėje. Bet ir to dar nepakanka. Kuo mes Jėzų laikome? Ir musulmonai tiki, kad Jėzus buvo pranašas. Italijoje savo akimis esu matęs rinkiminės propagandos plakatų, šaukiančių, kad Jėzus buvęs pirmasis socialistas. Amerikoje prieš keliolika metų buvo labai populiarus filmas, pavadintas “Jėzus Kristus - Superžvaigždė”. Vadinasi, Jėzus buvęs tarsi populiariausias artistas, šviesiausia artistiška žvaigždė. Šie ir panašūs tvirtinimai - kai kada pagarbūs, kai kada juokingi, kai kada rimti, - nėra tikėjimas. (Čia visai neminiu nepagarbių, įžeidžiančių, šventvagiškų atsiliepimų apie Jėzų.) Tikrasis tikėjimas yra tik tas, kuris Jėzų Kristų laiko Dievo Sūnumi, Dievu. Taigi apaštalo Petro išpažinimas ir yra tikrasis krikščioniškasis, katalikiškasis tikėjimas. Išpažinimas, kad Jėzus Kristus yra tikrasis Dievo Sūnus, sudaro antgamtinio tikėjimo esmę.

Čia tuoj pat reikia paminėti dar vieną labai svarbų dalyką. Tikėjimas yra dvilypis, dvipusis, dvielementis dalykas. Sykiu jis yra ir dieviškas, ir žmogiškas. Tai ir Dievo dovana, ir mūsų proto bei valios patvirtinimas. Bet  kur yra du elementai, ten iškyla pavojus kurį vieną iškelti kito sąskaita.

“Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas, (t. y. ne žmogus) tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje”(Mt 16, 17). Jei nebus Dievo malonės, nebus tikėjimo. Tai TĖVAS, kuris apreiškia savo Sūnų. Tik čia visuomet prisimintina, kad Dievas nėra koks nors pikčiurna, šykštuolis, ar užsispyrėlis. Niekas kitas taip netrokšta žmonių išganymo, kaip Jis. Tik mes Jam kliudome. Štai kodėl prasminga ir būtina dėkoti už tikėjimo malonę, ypač artėjant Krikščionybės 2000 metų jubiliejui. Labai svarbu yra Dievui priskirti didžiąją malonės galią. Tai yra tiesa. Mes nieko negalime niekinti, o patys pūstis, tarsi tai būtų mūsų nuopelnas. Tai yra Dievo malonė.

Yra ir antroji pusė. Tikėjimas - žmogaus proto ir valios veiksmas. Tai nėra tik jausminis išgyvenimas. Nors negalima atmesti laiku ir vietoje rodomų jausmų reikšmės, tačiau nereikia užmiršti, kad tikėjimo pagrindas visuomet yra protas ir valia.

Tikėjimas yra gyvas. Jis turi būti maitinamas ir turi augti. Argi mes nesaugom jaunų gležnų augalėlių nuo šalnų, gyvulių ar kenkėjų? Taip ir su tikėjimu. Yra dalykų kenkiančių tikėjimui ar net galinčių jį sunaikinti. Ką mes skaitome, su kuo draugaujame, kaip vertiname didžiąją Dievo dovaną? Negalime pasitenkinti tuo, ko išmokome rengdamiesi pirmajai išpažinčiai ar pirmajai Komunijai. Tikėjimas turi augti. O kuo jį maitiname? Tam yra gausybė visokių galimybių ir asmeniškų būdų. Tačiau trys dalykai visuomet naudingi ir reikalingi. Tai sakramentai, malda ir studijos. Ypač labai nerealiai gali nuskambėti šis paskutinis žodis. Tačiau studijos - tai ne kokio nors universiteto paskaitos, bet tiesiog reikiamų knygų skaitymas. Taigi nuolat save klauskime: KUO AŠ LAIKAU JĖZŲ KRISTŲ?