Keli Tomo Mertono kūrybos bruožai
Vatikano II Susirinkimas ir ypač paskutiniųjų dviejų dešimtmečių dvasinė ir teologinė mintis praplėtė ir pagilino krikščioniškojo dvasingumo sąvoką.Šį kartą ir norima panagrinėti kelis vėlesniųjų metų krikščioniškojo dvasingumo bruožus, ryškiai atsispindinčius šio amžiaus trapistų vienuolio ir rašytojo Tomo Mertono kūryboje. Mertonas brendo ir keitėsi visą gyvenimą. Kartu augo, kito ir jo dvasinė mintis.
Tomas Mertonas, vienas iš pirmųjų turėjęs gilų vidinį ryšį su Dievu ir jautęs laiko dvasią, sugebėjo ne tik savo kūryba naujai atsiliepti į šio istorinio meto, Bažnyčios, visuomenės keliamus klausimus, bet ir gyvenimu įkūnyti svarbius krikščioniškojo dvasingumo bruožus. Jie ir mums yra svarbūs, jei norime prasmingai gyventi Kristaus Evangelija šių dienų pasaulyje.
Teologinis pagrindas
Mertono kūrybos dvasingumas yra pagrįstas teologija apie Trejybę ir kūriniją, žmogaus asmenį ir jo likimą, nuodėmę, Kristų, Bažnyčią, Sakramentus.Trumpai tariant, visomis krikščioniškojo tikėjimo paslaptimis. Jo dvasingumas taip pat apima maldos teologiją, dorybes, Šventosios Dvasios dovanas ir t.t. Mertonas ieškojo naujų sąvokų savo religinei patirčiai ir minčiai išreikšti.
Džeimsas Basikas (James J. Bacik) teigia, kad scholastinės teologijos sąvokos ir kategorijos nepajėgė deramai išreikšti Mertono religinės patirties ir vadovauti jo dvasinei kelionei. Todėl jis savo širdyje troško suderinti įvairių krikščioniškų tradicijų mintis, veiksmus ir geriausias pasaulio religijų mintis(1). Tad sąvokas, raiškos būdus Mertonas skolinosi ne tik iš krikščionybės, bet ir iš kitų religinių tradicijų. Nors jo kūryba nepasižymi nuoseklumu ir sistemingumu, joje atsispindi teologinių raiškos būdų, sąvokų svarba krikščioniškam dvasingumui ugdyti ir krikščioniškai patirčiai perteikti.
Mertono teologijos pagrindas - žmogiška ir religinė patirtis. Mąstydamas apie kontempliatyvios maldos ir teologinių sąvokų ryšį, jis sako, kad kontempliacija padeda rasti Tiesą vidinės nuojautos paslaptingume, kuri sujungia visas dogmas į vieną nedalomą Šviesą, spinduliuojančią į sielą tiesiog iš paties Dievo amžinybės, be sukurtų koncepcijų tarpininkavimo, be ženklų, kalbos ir daiktų įvaizdžių įsiterpimo(2). Tačiau net ir turintys tokią kontempliacijos malonę, norėdami paaiškinti ar perteikti maldos metu gautą pažinimą, yra priversti vartoti sisteminės teologijos kategorijas ir sąvokas. Mat krikščioniška patirtis yra neatsiejama nuo Kristaus paslapties ir Bažnyčios - Kristaus Kūno - gyvenimo. Todėl toji patirtis privalo būti lengvai prieinama krikščionims. Šitaip pasitelkus sisteminės teologijos kategorijas ir sąvokas, krikščioniškoji patirtis išreiškiama ir perteikiama Dievo tautai.
Taigi Mertonas pripažino artimo ryšio tarp krikščioniškos patirties ir teologinės minties būtinumą Bažnyčios gyvenime. Jis suprato, kad rimta teologija yra neatsiejama krikščioniškojo dvasingumo dalis, nes ji, nors ir nepakankamai, padeda išreikšti religinę patirtį ir ja dalytis su visa Bažnyčia.
Augimas Dievo malonėje
Savo dvasinei patirčiai išreikšti Mertonas vartojo kelionės ir augimo metaforas. Anot jo, dvasinis gyvenimas - tai kasdienis gyvenimas, besiveržiąs pirmyn, gilyn, apimąs visas gyvenimo sritis. Jis ne tiek pabrėžė įvairių dvasinių brendimo pakopų skirtumus, kiek išryškino jų tęstinumą ir vidinį ryšį.
1968 metų gruodį Mertonas iš Azijos savo draugams rašė: Mūsų tikroji kelionė šiame gyvenime - vidinė: augimas, dvasinė gelmė ir vis didesnis atsidavimas meilės ir malonės kūrybingam veikimui mūsų širdyje(3). Jis buvo įsitikinęs, kad tikėjimas yra vidinės kelionės pradžia. Vien tikėjimas Dievu sužadina vaisingiausią dvasinį gyvenimą, nes verčia mus keistis ir atveria tikrovės gylį. Tikėjimas - tai atmetimas visko, kas nėra Kristus, kad visas gyvenimas, visa tiesa, viltis ir tikrovė būtų ieškoma ir randama Kristuje(4). Todėl jį labiausiai domino ne žinios apie Kristų, bet ypač pažininmas ir žinojimas Kristuje. Kitaip sakant, jį domino Kristus ne kaip stebėjimo ar studijų tikslas, bet kaip centras, kuriame ir per kurį ateina apšvietimas(5). Dvasinis augimas ir dvasinė gelmė yra neatsiejami nuo savęs išsižadėjimo per meilę ir auką, drauge ir savo tikrojo aš atradimo Kristuje. Be to, dvasinis augimas skatina ne tik save, bet ir visą pasaulį iš naujo atrasti Kristuje. Tad dvasinis brendimas yra susietas su gyvenimo prasmės atradimu Kristuje, visų sąsajų su žmonėmis ir pasauliu tvarkymu Kristaus Dvasia.
Mertonas ypač daug rašė apie tikrojo aš atradimą ir išlaisvinimą Kristuje: tas vidinis aš yra Kristaus paslaptyje jo meilės ir Šventosios Dvasios dėka, todėl mes paslaptingai gyvename Kristuje(6). Kitaip sakant, tikrasis aš nėra centras pats savyje, bet egzistuoja Dieve, vieninteliame ir giliausiame visa ko centre, kuriame visa surandama ir iš kurio visa kyla. Todėl, Mertono žodžiais tariant, yra tik vienintelė problema, nuo kurios priklauso visas mano gyvenimas, ramybė ir laimė, t.y. savęs atradimas - Dievo suradimas. Jei surasiu Dievą, aš pažinsiu save. O jei surasiu savo tikrąjį aš, pažinsiu Dievą(7). Nors ir pripažindamas, kad tarp Dievo ir žmogaus tikrojo aš yra metafizinė bedugnė, Mertonas sykiu manė, kad dvasiniu požiūriu (patirtyje) abu yra tartum viena tikrovė. Vienintelis aš egzistuoja tik meilės ir laisvės vienybėje.
Ką reiškia dvasiškai augti, kitaip tariant, atrasti tikrąjį aš ir Dievą, Mertonas suprato ne siaurąja prasme. Jis visada pabrėžė, kad dvasinė branda yra pasiekiama tik per nesavanaudišką meilę kitiems. Jis tvirtai tikėjo, jog žmogus negali įeiti į savo širdies gelmę ir pasiekti Dievą,jeigu nesugeba visiškai savęs užmiršti, savęs apiplėšti ir su tyra nesavanaudiška meile pasiaukoti kitiems žmonėms(8). Būtent ugdydamas vienybę su savo broliais ir seserimis Kristuje,žmogus gali atrasti ir pažinti Dievą. Meilė reikalauja rūpintis kitų reikalais ir socialiniu teisingumu visuomenėje.
Mertonas tikėjo, kad visų žmonių pašaukimas žemėje - ieškoti Dievo kasdieniniame gyvenime, jį surasti mylint ir tarnaujant kitiems. Jis rašė, jog Dievo turime ieškoti ir jį surasti ne kaip objektą, įkūnijantį egoistinio aš paslaptingus troškimus, paskatas ir jėgas, bet kaip subjektą, kaip laisvę ir meilę. Dievą galime surasti tik per meilę, o tąja meile privalome dalintis su broliais ir seserimis. Šitaip augame ir bręstame dvasia iki pilnutinio Kristaus apsireiškimo mūsų gyvenime.
Visų gyvenimo požiūrių vienybė
Krikščioniškas temas - gyvenimas Kristuje ir vienybė Kristuje - Mertonas nagrinėjo ne tik mistiškai, bet daug rašė ir apie gyvenimo, vienybės Kristuje moralinę, socialinę ir politinę reikšmę.
Mertonas nematė prieštaravimo tarp sutelktojo (kontempliatyvaus) gyvenimo ir aktyvios kovos už teisingumą pasaulyje. Jis tikėjo, kad susitelkimas (kontempliacija) ir veikla yra neatskiriamai susietos to paties gyvenimo pusės. Todėl pats būdamas trapistų vienuolis kovojo prieš karą ir prievartą, netgi tapo aktyvus Judėjimo už taiką narys. Jis ryžtingai pasisakė už taikingus nesutarimų, konfliktų sprendimo būdus ir smerkė rasinę nelygybę, gynė ne tik idėjas, bet ir atskirus žmones, kentėjusius nuo rasinės neapykantos.
Taigi Mertonas buvo įsitikinęs, kad krikščioniškasis tikėjimas yra neatskiriamas nuo darbo, nuo kovos už tiesą ir taiką pasaulyje. Jis , pabrėžęs Kristaus neturtą ir silpnumą, kvietė krikščionis visa tai įžvelgti neturtinguosiuose. Mertonas rašė, kad krikščionis privalo sutapatinti save su neturtingu žmogumi, būti neturtingam kaip vargingas Kristus(9). Jis tikėjo,jog be rūpinimosi žmogaus socialiniu gyvenimu nėra tikro šventumo. Gyventi Kristuje - tai nelikti abejingam karui, rasinei nelygybei, ekonominiam ir politiniam neteisingumui ir t.t. 1962 m. seselei Emanuelei rašė: Mes turime bandyti spręsti mūsų šalių problemas ir kartu būti atsakingais ir už visą žmoniją... Mes privalome sutikti Kristų sudėtingiausiuose gyvenimo posūkiuose(10).
Vadinasi, kontempliatyvaus gyvenimo negalime atskirti nuo rūpesčio pasauliu ir visuomene, kurioje gyvename. Krikščionis, netgi vienuolis, išlaisvintas iš pasaulio dėl pasaulio, visais įmanomais būdais privalo kalbėti, rašyti ir veikti prieš menkiausią išnaudojimą ir neteisybę, privalo tarnauti taikai ir teisingumui.
Atvirumas nekrikščioniškoms religijoms
Mertonas ne tik pripažino kitų tikėjimų, tradicijų dvasinius turtus, bet ir Vatikano II Susirinkimo dvasia ragino saugoti ir puoselėti dvasinį, kultūrinį nekrikščioniškų tradicijų paveldą.
Džordžas Kilkosas (George Kilcourse) tvirtina, kad kitų tikėjimų įvertinimas Mertono gyvenime ir kūryboje sutapo su mistine tikrojo aš patirtimi Kristuje.(11) 1966 m. jis atvirai pradėjo rašyti apie kitus tikėjimus, stengėsi priartėti prie Paslapties, peržengiančios žmogiškojo supratimo ribas. Pasak Mertono, Bažnyčia Vatikano II Susirinkimo dokumentu Nostra Aetate pirmą kartą palankiai įvertino kitas religijas. Jis, sutelktojo (kontempliatyvaus) gyvenimo vienuolis, jautė pareigą prasidėjusioje diskusijoje tarti savo žodį.
Mertonas tapo atviras Rytų religinėms tradicijoms. Pirmiausia jis suprato žmogiškos patirties svarbą religiniame gyvenime ir suvokė, kad žodžių nepakanka tai patirčiai apibūdinti. Be to, jis kaskart vis labiau juto visos pasaulio tikrovės vieningumą. Iš tikrųjų kūrybingiausiai rašė apie Zen budizmą, tačiau jo studijos apėmė ir judaizmą, islamą, sufizmą, induizmą, taoizmą ir konfucionizmą. Mertono supratimu, kiekvienas krikščionis, gerai pažįstąs savo tikėjimą ir tradicijas, privalo būti atviras ir nekrikščioniškiems tikėjimams. Nors ir pripažinęs įvairių religijų skirtumus, jis rašė: Krikščionybė, budizmas, islamas ir induizmas savo vidine tikrove yra labai paprasti ir baigiasi Absoliučia Būtimi, Absoliučia Meile, Absoliučiu Gailestingumu arba Absoliučia Tuštuma per tiesioginį ir visišką įsitraukimą į kasdieninį gyvenimą(12).
1968 metais išsipildė Mertono svajonė keliauti į Rytus. Jis keliavo ne kaip mokslininkas ar rašytojas, bet kaip maldininkas, ištroškęs pasisemti išminties iš senoviško gyvenimo ir patirties šaltinių(13) ir pats būti geresnis ir labiau apšviestas vienuolis. Atkeliavęs prie milžiniškų Budos statulų, jis patyrė gilų religinį išgyvenimą. Apmąstęs savo religinę patirtį budistų šventovėje, savo dienoraštyje Mertonas rašė: Visos problemos išsisprendė ir viskas tapo aišku...viskas yra tik tuštuma ir gailestingumas. Nežinau, kada išgyvenau tokį grožio ir dvasinio tikrumo, estetinio apšvietimo pojūtį(14). Šią patirtį lydėjo vidinis aiškumas. Jis įžvelgė pojūčiams neprieinamą tikrovę, dengiamą laikinų gyvenimo pavidalų. Šis įvykis tartum simbolizavo Vakarų ir Rytų vienybę ne tik jo kūryboje, bet ir jo asmenyje.
Mertonas suprato, kad krikščionys, dalydamiesi savo religine patirtimi su kitų religijų išpažinėjais, gali rasti daug bendra. Jis rašė: tik atsižadėdamas savo egoistinio aš, žmogus susivienija su tikrovės vidiniu pagrindu ir laisve, kuri yra ne kas kita, kaip Dievo valia, Krišna,Apvaizda,Tao(15). Anot jo, įvairiose religijose yra religinės patirties panašumų. Mertonas manė, jog ne tik religinė patirtis, bet ir teologija turi prisidėti prie tarpreliginio pokalbio. Tokia teologija turėtų būti ne spekuliatyvi, knygiška, bet kilusi iš susitelkimo (kontempliacijos). Jis tikėjo, kad teologinis dialogas yra ateities dalykas.
Mertonas jautė dalijimosi religine patirtimi svarbą ne tik pačiai religijai,bet ir kitam tikslui: kad pasaulyje būtų išlaikyta taika ir išliktų žmonija. Jis sakė: Pasaulio akiratis nesiriboja Europa ir Amerika. Mes privalome įžvelgti naujas platumas, ir nuo to priklausys mūsų dvasinė ir fizinė lemtis(16).
Taigi Mertonas buvo atviras ne tik kitų religijų išpažinėjams, bet ir pačioms religinėms tradicijoms. Jis nagrinėjo įvairių religinių tradicijų religinę patirtį ir atvirai pripažino, kad daug gero galima iš jų pasimokyti. Jis taip pat nurodė viltį ir sužadino troškimą pradėti pokalbį su nekrikščionimis.
(1) The New Dictionary of Catholic Spirituality, s.v. COntemporary
Spirituality.
(2) Tomas Merton, New Seeds of Contemplation ( A
New Directions Book, 1972], 148.
(3) Noami Burton et al., eds., The Asian Journal
of Tomas Merton (A New Directions Book, 1975),296.
(4) Thomas Merton, Life and holiness
(Imege Books Doubleday, 1990),78.
(5) Thomas Merton, A Letter..., the
Hidden Ground of Love: The Letter of Thomas Merton on Religious ce
and Social Concerns (1985): 500- 501,, cituota Klilcourse, Ace of Freedoms,223.
(6) Thomas Merton, New Seeds, 295.
(7) Ten pat, 36.
(8) Ten pat, 64.
(9) Merton,Life and Holiness, 91.
(10) Thomas Merton, ALetter to Sister Emmanuel,
The Hidden Ground of Love, 186,, cit. Shannon, Sileent
(11) George Kilcourse, Ace of Freedoms: Thomas Mertons
Christ (London : University of Notre Dame Press, 1993),199.
(12) Thomas Merton, Zen and the Birds of Appetite
(A New Directions Book, 1968), 68.
(13) Asian Journal,313.
(14) Ten pat, 235.
(15) Ten pat, 353.
(16) Thomas Merton, Mystics and Zen Masters
( New York: The Noonday Press, 1993), 80.