Būti Dievo suvedžiotam...

22 eilinis sekmadienis (A)
Jer 20, 7-9, Mt 16, 21-27
 

Gamta verčia naują puslapį. Ateina, teisingiau, sugrįžta ruduo. Kadaise bertas grūdas širdį ir akis džiugina nauja duona. Ruduo turi savo jėgą gyventi... taip pat savus prieštaravimus. Turėsiu gi suartėti su rudeniu ir su juo susibičiuliauti, prisijaukinti jį, šį prieštaravimų metą. Šį pirmąjį rugsėjo sekmadienį Šventojo Rašto skaitiniai išties prašosi prisijaukinami: tragiško likimo pranašas Jeremijas, svajoklis Petras, tikrovę kaip Tėvo dovaną apkabinantis Jėzus.

Jeremijas. Jis niekada nenorėjo būti pranašas, bet Dievas jį šaukė naujai perskaityti savo tautos istorijos tikrovę. Jeremijas atsikalbinėjo. Deja, neišsisuko. Dievo Gyvybės šauksmas nustelbė bet kokius jaunojo izraelito vidinius prieštaravimus. Jeremijas tiesiog privalo būti “Dievo burna”, privalo pasakyti “Dievo žodį” tautai ir ne sykį kalbėti Izraeliui prieš jį patį, prieš jo įsitikinimus, papročius, jo religijos ir politikos gyvenseną. Kartus ir sunkus pašaukimas būti “Dievo burna”, šiandien ir dėl rytdienos, o ne dėl vakarykštės. Taip, Viešpats jam pažadėjo: “Aš būsiu su tavimi ir tau padėsiu”. Jeremijas patikėjo šiuo pažadu. Jį priėmė kaip savo naują gyvenimą. Juo kvėpavo. Ir jo vardas prasmingas: hebrajiškai jirmejahū - lietuviškai “Jahvė ištraukia iš vargo”. Biblijos pasaulyje vardas nėra asmens etiketė, Vidurio ir Artimųjų Rytų kultūroje vardas nusako asmens esmę, jo paskirtį. Taigi Jirmejahū drąsiai įspėdavo tautą: nesileisk užliūliuojama netikrų pranašų ir klastingų politinių sutarčių; tavo, Izraeli, gerovė ir laisvė laikina ir trapi, ji Jahvės, o ne suktagalvių politikų rankose; tavo gyvenimas klajoja svetimų dievų keliais ir tavo Viešpats tau rengia savąjį “teismą”: Viešpats tars savo žodį, Viešpats spręs ir nuspręs tave gelbėti, ir tu šį jo darbą pavadinsi bausme. Bet tautos išrinktieji, jos politikos ir religijos vadai “žinojo, ką darą”. Pašaukti tarnauti savo žmonėms, Jahvės vardu jie puikiai “tarnavo sau”. Jeremijo žodžius leido perniek: ką, Jahvė nelaimina mūsų politikos? Ką, Jahvė nelaimina mūsų religingumo? Ką, Jahvei nepatinka mūsų tradicijos? Ką čia paisto šitas Jeremijas? Bene protą prarado? Protestuodamas Jahvės vardu prieš savo amžiaus (VII - VI a. pr. Kr.) Izraelio vadų neteisybę, prieš jų daromas sutartis su kaimynais (kiekviena tokia sutartis užgriūdavo silpnųjų pečius kietesne našta), Jeremijas užsitraukia neapykantą. Net Šventyklos kunigai mėgina užkimšti “Dievo burną”, kalbančią jų “šventas neteisybes”. “Šventyklos policija” mėgina jį, kurio vardas “Jahvė ištraukia iš vargo”, sudoroti. Nepasiseka. Vėliau jį suriš ir įmes į šulinį, bet “Dievo burna” ir toliau šauks Gyvybės Žodį. Nusisuks net artimiausieji draugai, buvę bendraminčiai. Ištrems į Egiptą, kur jo pėdsakai turėsią išnykti. Bet...  Gilesnės krizės ir būti negali. Kur ir kaip rasti prasmę ir jėgų gyventi šiandien ir viltį rytojumi? Jeremijas, tas, kurio vardas “Jahvė ištraukia iš vargo”, šaukia Viešpačiui. Jo malda - jo tikrovės, jo krizės šauksmas, neįvilktas į jokias iš anksto sukurtas formules, į jokius, sakytumei, poterius: “Tu mane suvedžiojai, ir aš leidausi suvedžiojamas”. Jeremijas išpažįsta savo apverktiną jaunystės tikėjimą: Dievas jį suvedžiojo, lyg vyras moterį apgavo. Suvedžiotas pranašas jaučiasi “nukautas”. Jis nebenori, jis nebegali išstovėti konflikto tarp Dievo ir “pasaulio” ugnyje. Jis trokšta gyventi kaip visi: rūpintis tik savimi. Tačiau jį degina ir Dievo žodžio ugnys. Dievo artumas jį draskyte drasko. Jis galingesnis nei krizės kartėliai. Prieštaringas Dievo žmogaus tikėjimo ruduo primena: kas rimtai audžia draugystę su Dievu ir kas “leidžiasi jo suvedžiojamas” ir nuo gyvenimo bei žmonių, religijos, ir politikos nuplėšia kaukes, jų medines šypsenas gesina, drasko jų pasitenkinimą savimi, jų “teisumą”, tas išmetamas į pašalį, nurašomas į autsaiderius. Šitaip pasielgs ir su Jėzumi, kuris Tėvo troškimus būti Tėvu dėl žmonių valgys kaip savo “kasdienę duoną”. Dievo gyvybės ugnis draskosi Jeremijo žmogiškumo prieštaravimuose. Ji degins ir Žmogų Jėzų. Dievas ir Dievo žmogus nepasisotina “tiesa pusiau”. “Pusiau tiesa” papiktina Jėzų. Ji yra šėtonas, skandalas.

Petras ir Jėzus. Dar visai neseniai Petras pakartojo visiems girdint tėvų katekizmo eilutes: “Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus”. Katekizmo tiesos visada (beveik visada) drąsiai kartojamos. Pasirodo, jų kartojimo nepakanka. Gyvenimas kinta, auga ir keičiasi žmogus, ir Dievas visada turi kažką naujo savo žmogui pasakyti. Jėzus supažindina mokinius su savimi, su “kenčiančiu Mesiju”. Mesijas bus pateptas ne valdžia, ne karaliaus garbe, ne teise valdyti ir priešus priblokšti, bet Tėvo valios aliejumi - mirtimi ir prisikėlimu, meile iki galo. Mesijo Sostas bus Kryžius. Mesijo silpnumas parodys Dievo meilės žmogui galybę: ko negali meilė? Jėzus nusiplėšia “valdančio” mesijo religinę kaukę: Senojo Testamento religija pradeda tapti Naujos Tarnystės tikėjimu. O ne! Ne vienam Petrui “pusiau tiesa” yra mielesnė. Visada yra mieliau, kad ir Dievo vardu, kitus valdyti, jiems diktuoti, juos “uniformuoti” lyg tuos mokinukus iš Pink Floyd’ų “Sienos”. Ir Jėzus dieviškai teisus: “Petrai, eik paskui mane, stok už manęs, stok į galą, priešininke (šėtone), tu negalvoji Dievo dalykų, bet žmonių”, - skaitau pažodžiui Mato evangelijos 16-ojo skyriaus 23 eilutę. Petras, kuris nori Jėzų parklupdyti ant žmonių svajonių akmens, pastatomas į savo vietą, jis turi stoti už Jėzaus, jis privalo pasimokyti Dievo Žmogaus mokykloje, jis privalo pasimokyti tarnauti. Tarnystė yra visa tiesa. Tarnystė yra gyvenimas be kaukės. Bijau prisipažinti, bet labai dažnai regiu mūsų Bažnyčią Lietuvoje esančią suvedžiotą viešpatavimo, valdymo, diktato, pasipūtimo, jog ji yra privilegijuota visuomenės dauguma. Regiu jos ligą: patriotizmas suplakamas su tikėjimu, tikėjimas paverstas moralizavimu. Išmušė valanda gelbėti gyvenimą, ne patriotizmą ir abstrakčią moralę; išmušė valanda gyvenimą dovanoti konkrečiam žmogui ir konkretiems žmonėms. Žmogus Jeremijas ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus kviečia save pamatyti be kaukės: Bažnyčia, tu nesi visuomenės dauguma, tu esi jos mažuma, jos “mažasis likutis”, lyg anas kenčiantis Izaijo knygos Jahvės Tarnas; tu esi “mažoji kaimenė”, ir tavo kryžius - skelbti Jėzaus “rudens” vaisius, būti kalbančia “Dievo burna”, kuriančiomis Dievo rankomis šiandien. Jėzaus Geroji Naujiena, Dievo Geroji Naujiena žmogui yra daugiau, nei didelės mūrijamos bažnyčios ar katedros, nei per 70 tūkstančių dolerių kainuojąs šviestuvas. Ką slepiame po šia “šventa veikla”? Be Jėzaus Gerosios Naujienos skelbimo ir Dievo vaikų kūrybos Bažnyčia kartotų “katekizmą” ir liktų patenkinta savimi, laiminga savo “teisumu”. O Jėzus žvelgia į Jeruzalę. Jis palieka Galilėją, jaunystės ir pavasario metą. Čia Petras ir kiti buvo pašaukti į Dievo Tarno mokyklą. Jie regėjo galingus ženklus, juos stebuklais vadino; čia jie girdėjo Naująją Žinią, skelbiamą su jėga. Pasirodo, tai ne viskas. “Charizmatinis” optimizmas turi pradėti tarnystės kryžių, turi būti gydomas žmogus, turi būti tarnaujama be kaukės, kad būtų gyvenimo, kad “apsčiai būtų gyvenimo”. Dėl mūsų gyvenimo Jėzus leidžiasi Tėvo suvedžiojamas. Ir dėl to mokinys negali būti didesnis už Mokytoją. Dėkui Dievui, jo suvedžiotų Lietuvoje daugėja ir daugėja.