Nr. 1-479/96
1996 07 23

Lietuvos Respublikos Prezidentui
Jo Ekscelencijai p. A. Brazauskui
 

Dėl Lietuvos Respublikos Visuomenės informavimo įstatymo

Lietuvos Vyskupų Konferencija susipažino su Seimo priimtu Visuomenės informavimo įstatymu. Keli punktai šiame įstatyme kelia rimtą susirūpinimą.

Nors fiziniams ir juridiniams asmenims galima kreiptis į etikos komisiją, pastebėtas trūkumas, kad žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja tiktai fizinių asmenų skundus (25. 1). Šis trūkumas turėtų būti ištaisytas.

Ten, kur minimas spaudos principas gerbti “žodžio, kūrybos ir sąžinės laisvę” (4. 1), dera pridėti ir religijos laisvės gerbimą.

Spaudos funkcija mūsų visuomenėje yra nepaprastai svarbi. Kadangi spauda tarnauja visuomenei, ji privalo būti atsakinga tai pačiai visuomenei. Įstatymas teigia, kad viešosios informacijos rengėjai “skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina nepriklausomybę, ugdo tautinę kultūrą ir dorovę”. Šie nustatyti principai teisingi, bet jų įvertinimą, būtent, kaip spauda ugdo ar neugdo tautinę kultūrą ir dorovę, gali daryti tik platesnis visuomenės ratas.

Šiomis dienomis, kai daromas didelis spaudimas spaudos įstaigoms, įtakojant tiek politiniais, tiek finansiniais tikslais, reikia sudaryti Tarybą, kurios darbas būtų ne tik atitinkamai atstovauti visuomenei, bet ir išvengti bet kokio įtarimo šališkumu. Įstatymo rengėjai įžvelgė šio bešališkumo svarbą politinių įtakų sferoje ir pareikalavo tarybos narių sustabdyti savo narystę politinėje partijoje kadencijos metu. Tačiau etikos klausimus norima palikti vien tik žurnalistų ir leidėjų rankose, kuriems gresia kitas interesų konfliktas - finansinis. Nors savikontrolė yra pagrindinė ir patikimiausia spaudos priežiūros forma, siekiant išvengti bet kokio įtarimo šališkumu, kuris gali kilti finansinių pagundų sukūryje, labai pageidautume, kad Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos taryboje ir valdyboje bei etikos komisijoje dalyvautų kuo daugiau visuomenės atstovų.

Tuo tikslu siūlome išplėsti Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos tarybą. Į ją galėtų būti paskirti 4 Seimo, 3 Prezidento, 3 tradicinių religinių bendrijų atstovai, 3 švietimo darbuotojų, 3 kultūros darbuotojų ir 3 visuomenės informavimo priemonių darbuotojų asociacijų bei draugijų atstovai.

Panašiu principu turėtų būti suformuota ir Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos valdyba.

Žurnalistų ir leidėjų savikontrolė pageidautina. Tačiau sprendžiant ypač moralinius klausimus, reikia įtraukti platesnį ekspertų ratą. Nustatant, kurie leidiniai ir programos priskiriami pornografinio, erotinio ir smurtinio pobūdžio kategorijai, Bažnyčios ir visuomeninių organizacijų atstovų įnašas (ypač iš švietimo ir kultūros sričių bei etikos specialistų) būtų pageidautinas. Jis padėtų spaudos darbuotojams atsiginti nuo finansinių pagundų, kurios gali tendencingai įtakoti moralinius sprendimus. Šitas klausimas ypač svarbus, žvelgiant į mūsų krašto moralinio gyvenimo veido smukimą per pastaruosius kelerius metus.

Prašome atsižvelgti į išvardintas šio įstatymo problemas ir tikimės, kad Jūs šias labai svarbias problemas išspręsite.

Su pagarba,

Audrys Juozas Bačkis
Lietuvos Vyskupų Konferencijos Pirmininkas