Jėzus Kristus - raktas į žmogaus paslaptį
Antropologinės tendencijos teologijoje sutelkia dėmesį į žmogaus asmenį, taikydamos šiuolaikinės psichologijos, sociologijos, pedagogikos pasiekimus, į kuriuos, be abejo, privalu atsižvelgti. Visa tai svarbu, tačiau tikrą krikščioniškąją antropologiją galiausiai turi apibrėžti ne psichologija, sociologija ar kiti mokslai, bet Apreiškimas. Šventojo Rašto vizija apie žmogų ir jo buvimą šalia kito žmogaus yra be galo sudėtinga. Mėginsiu atkreipti dėmesį į tai, kokius kokybinius žmogaus asmens sąvokos pokyčius atnešė krikščionybė.
Pirmiausia kyla du labai svarbūs klausimai:
1. Ką reiškia tai, kad žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą?
2. Ar gali būti žmogus tapatus Dievui?
Atsakydami į pirmąjį klausimą, išeities tašku pasirinkime Švč. Trejybės teologiją. Mes išpažįstame Dievą kaip asmeninę būtį. Dievo asmeniškumo išpažinimas kartu reiškia ir Jo santykiškumo išpažinimą, nes Asmens egzistencija apskritai yra įmanoma tik per santykį su kitu. Dievui vidujai nėra būdinga vienaskaita; jis pats savyje yra santykis, trijų asmenų bendrystė. Analogiškai galime kalbėti apie žmogaus buvimą asmeniu. Čia taip pat santykio kategorija yra esminė. J. Ratzingeris teigia: Kai apie žmogų sakoma, kad jis sukurtas pagal Dievo paveikslą, tuo nurodoma, kad jam skirta santykiauti su kitu (Communio: International Catholic Review, Vol. XXII, No. 4, 1995). Jonas Paulius II rašo: ... kiekvienas žmogus yra panašus į Dievą kaip protinga ir laisva būtybė <...> Buvimas asmeniu pagal Dievo paveikslą ir panašumą apima ir egzistavimą ryšyje ir santykyje su kitu aš (Mulieris dignitatem, 7). Pirmasis ir svarbiausias KITAS visada yra Dievas, bet šis santykis su juo taip pat gali būti įgyvendintas per santykį su žmogumi. Bet Šventasis Raštas tuo dar visko neišsako. Švč. Trejybės gyvenimas yra Meilės gyvenimas: Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8; 16). Todėl, jeigu Dievo valia tokia, kad žmonija pašaukta dalyvauti dieviškame gyvenime, tai šis pašaukimas, pasak popiežiaus, reiškia kvietimą atspindėti pasaulyje tą meilės bendrystę, kuri yra Dieve ir per kurią visi trys Asmenys mylisi intymioje vienintelio dieviškojo gyvenimo paslaptyje (ten pat, 7).
Antrasis, žmogaus tapatumo Dievui, klausimas iškyla jau Pradžios knygos pasakojime apie nupuolimą, kur susiduriame su žmogaus susidomėjimu prieštarautojo pasiūlymu: jūs būsite kaip Dievas (3, 5). Kai kūrinijoje jau ištaisyta, kas buvo negera (2, 18) ir žmogus džiaugiasi, turėdamas realią galimybę būti su kitu (2, 23), netikėtai paaiškėja, kad jam to nepakanka. Jis nori aprėpti daugiau - pasiekti Begalybę. Šventasis Raštas sako, kad žmogui, jeigu jis nori būti savimi, nepakanka kito, kuris taip pat yra ribotas. Ar gali būti žmogus tapatus Dievui? Empiriniu požiūriu tai neįmanoma, nes žmogus, būdamas tik kūrinys, neturi jokios galimybės įveikti tą atstumą, kuris realiai egzistuoja tarp Kūrėjo ir jo. Senasis Testamentas nepateikia atsakymo į šį žmogaus nerimą, todėl jo drama lieka neišspręsta. Senajame Testamente vienybė tarp žmonijos ir Dievo netampa tikrove. Naujasis Testamentas atskleidžia radikalią naujovę, leidžiančią klausti priešingai: ar gali Dievas būti tapatus žmogui? Spekuliatyviniu požiūriu antikos išmintis atsako neigiamai ir todėl nuvilia: finitum non capax infiniti. Bet Bažnyčia, išpažįstanti Kristų Jėzų, sako: gali, nes Dievas pats tapo žmogumi. Vadinasi, taip išsprendžiamas Pr 3, 5 iškeltas klausimas: žmogaus tapatumas Dievui įmanomas Dievo Sūnui susitapatinant su žmogumi.
Pažinti, kad žmogui reikia tokio tapatumo, galima grynai filosofiniu požiūriu, bet kad jis įmanomas ir yra tapęs tikrove, galima įžvelgti tik tikėjimu.
Gali kilti dar vienas klausimas: ką dar Apreiškimas sako apie žmogaus santykį su kitu žmogumi? Arba, kas man šiandien iš to, kad prieš 2000 metų Žodis tapo kūnu (Jn 1, 14). (Manau, kad šis klausimas vis rimčiau ir nuolat turi būti keliamas norint, kad Jėzaus Įvykis nebūtų vakarykščias).
Visiems gerai žinomas chalkedoniškasis Jėzaus Asmens tikrovės išaiškinimas
praktiškai sutraukiamas į tokią formuluotę: Jėzus Kristus - vienos prigimties
su Dievu ir vienos prigimties su mumis. Anot J. Ratzingerio, kristologinė
formuluotė atskleidžia visą Jėzaus Asmens fenomeno svarumą, tačiau tai
nėra teoretinis kuriozas, bet užduotis mūsų gyvenimui.
Dievo tapimas žmogumi paveikė visą žmoniją; Dievo Sūnus įsikūnydamas
susitapatino su kiekvienu žmogumi; todėl Jį mes sutinkame ne tik Jėzuje,
kuris realiai gyveno prieš 2000 metų, bet ir kiekviename žmoguje. E. Mersch
rašė: Nuo tada, kai Žodis priėmė kūną ir tapo viena su mumis, jau nebeturime
ieškoti Dievo toli danguje, bet kiekvieno žmogaus viduje, kur jis gyvena
kaip vidinis gyvenimo ir sudievinimo Šaltinis (Morale e Corpo Mistico,
1955).
Tai akivaizdžiai biblinis požiūris į žmogų, išprovokuotas paties Jėzaus žodžių. Užtenka vien pagalvoti apie paskutinį teismą (plg. Mt 25, 31-46), kuriame teisieji klaus: Viešpatie, kada gi mes tave matėme alkaną ir pavalgydinome, trokštantį ir pagirdėme, o karalius atsakys: Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 37; 40). Jau Senasis Testamentas skelbia ypatingą Dievo buvimą mesijinėje bendruomenėje ir kiekviename iš jos narių. Pranašų vizijose šis lūkestis yra nukeliamas į laikų pabaigą. Galima tvirtinti, kad tai tapo tokia stipria ankstyvosios krikščionių bendrijos patirtimi, kad Dievo buvimas bendrijoje ir jos nariuose yra, ko gero, reikšmingiausias krikščioniškojo apreiškimo naujasis elementas. Tai atspindi visa Naujojo Testamento tradicija.
Jėzus brolyje
Susitikimas su Jėzumi brolyje - ką šiandien apie šį tikėjimo aktą sako Bažnyčia? Ji pirmiausia moko, jog Kristus yra raktas į žmogaus paslaptį: Žmogaus paslaptis iš tikrųjų paaiškėja tik įsikūnijusio Žodžio paslaptyje (Gaudium et spes, 22). Įsikūnijimo paslaptis duoda žmogui galutinį atsakymą į klausimą kas yra žmogus. Šis atsakymas, kaip rašo Karolis Wojtyla savo knygoje apie Vatikano II Susirinkimą Atsinaujinimo šaltiniai, negali būti atskirtas nuo esminio žmogaus pašaukimo, nes žmogus savo tapatybę patvirtina tik priimdamas tą pašaukimą ir paversdamas jį tikrove.
Štai keletas Vatikano II Susirinkimo dokumentų citatų, nušviečiančių mūsų santykį su broliais:
... jame prisiimtojo žmogaus prigimtis nedingo, tuo pačiu ir mumyse ji tapo be galo sukilninta. Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi (GS, 22).
Tėvas nori, kad visuose žmonėse mes matytume brolį Kristų ir tikrai veikliai, žodžiais ir darbais, jį mylėtume. Taip mes liudysime tiesą ir perteiksime kitiems dangiškojo Tėvo meilės paslaptį (GS, 93).
Dekrete apie kunigų rengimą (8) skaitome: Teišmoksta jie matyti Viešpatį vyskupe, kuris juos siunčia, ir žmonėse, pas kuriuos yra siunčiami...
Dekrete apie pasauliečių apaštalavimą (4) irgi rašoma: Vien tikėjimo šviesa ir įsimąstymas į dieviškąjį žodį įgalina žmogų visuomet ir visur įžiūrėti Dievą, kuriame mes gyvename, judame ir esame (Apd 17, 28), visuose įvykiuose ieškoti jo valios, matyti Kristų visuose žmonėse, ar jie būtų artimi, ar svetimi...
Popiežius Paulius VI savo homilijoje Susirinkimo uždarymo metu ragino rimtai žiūrėti į šį tikėjimo žingsnį, nes tik per tai žmogui įmanoma pereiti iš humanizmo į krikščionybę.
Jeigu mes kartu su Bažnyčia tikime Kristų susitapatinus su žmogumi, tai iš čia turi kilti tikėjimas, jog galimas kiekvieno žmogaus tapatumas su visais žmonėmis Jėzuje Kristuje. Visa žmonija jau yra priimta į naujojo Adomo egzistencijos sferą - tai jau įvykusi dabarties tikrovė ir dar išsipildysianti absoliučia prasme ateities perspektyvoje. Tik suvokiant šią, visų žmonių vienybę Kristuje, įmanomas teisingas, bibline tradicija besiremiantis pačios Bažnyčios paslapties suvokimas. Ji iš esmės yra ten, kur galioja Pauliaus formuluotė: Jūs visi esate viena Kristuje.
Visa tai, kas čia išdėstyta, gali likti tik teologinėmis problemomis, kurios atrodo neaktualios konkrečių krikščionių gyvenime. Tačiau jei tikime, kad krikščionybė yra gyvenimas, nugalintis mirtį, turime stengtis įveikti atstumą, šiandien egzistuojantį tarp teologijos ir kasdieninio buvimo krikščionimi.