Jau šešeri metai kai Lietuvos jaunimas gausiai vyksta į Taize dalyvauti jaunimo susitikimuose. Bendruomenės broliai stebėdavosi, matydami tiek daug jaunų žmonių iš mažos Baltijos respublikos, ypač todėl, kad anksčiau šie vizitai būdavo beveik neįmanomi.

Ką Lietuvos jaunuolis patiria Taize?

Kiekvienas, atvykęs į Taize gauna bukletą su tokiais žodžiais: “Kristus susivienija su kiekvienu žmogumi, neišskirdamas nė vieno, jis laukia iš mūsų paprasto atsakymo. Atvykti į Taize - tai būti pakviestam per maldą, tylą ir ieškojimus eiti prie Evangelijos šaltinių. Kiekvienas yra čia tam, kad atrastų ir naujai suvoktų gyvenimo prasmę, sukauptų jėgas, pasiruoštų imtis atsakomybės grįžę namo...”

“Kristus susivienija su kiekvienu žmogumi”,- tai žodžiai iš Gaudium et spes (22, 2). Remtis Kristaus paslaptimi yra geriausias išeities taškas, norint suprasti tai, kas vyksta Taize. Bendruomenė neturi specialaus būdo jaunuomenei patraukti, bet gyvena įsitikinimu, kad būtent visaapimanti Kristaus paslaptis traukia jaunus žmones. Panašiai kaip šv. Jonas Krikštytojas Taize bendruomenė norėtų būti jaunimui tarsi pirštas, rodantis į Kristų.

Dažnai lietuviai jaunuoliai sako broliams: “Čia jaučiuosi kaip namie”. Ar šis pastebėjimas, iš pirmo žvilgsnio beveik banalus, nėra užuomina į tai, ką šv. Paulius vadina vidiniu žmogumi, ką  Biblija laiko “širdimi”, kas yra tikrasis “aš”?

Kiekvienas žmogus lieka pats sau neišspręstas klausimas, kurį jis aiškiai jaučia... Iš tikrųjų žmogaus paslaptis nušvinta tik įsikūnijusio Žodžio paslaptyje (Gaudium et spes, 21; 22), tačiau daugeliui jaunuolių kasdieninis pasaulis užgožia paslaptį. Taigi, esmė viso to, kas vyksta Taize yra buvimas ten, kur žmogaus klausimas pasidaro atviras, ir kur mūsų buvimo savimi paslaptis nušviečiama įsikūnijusio Kristaus paslapties.

Bendra malda tris kartus per dieną ir kasdien švenčiamos šv. Mišios užima svarbiausią vietą Taize gyvenime. Bendruomenė teikia svarbą paprastam maldos vietos grožiui: centre yra altorius , tabernakulis, kryžius ir Švč. Mergelės Marijos ikona. Maldos vieta labiau nei mes įsivaizduojame, gali įteigti, jog tiesa yra graži, jog ji yra ramybės šaltinis. Urs von Balthasar transcendentinę Tiesą, Gėrį, Grožį palygino su trimis seserimis: jei viena iš jų būna užmirštama, kitos dvi gali sukelti paslaptingą kerštą.

Jaunimo antplūdis paskatino brolius ieškoti labiau  prieinamų bendruomenės maldos formų. Jiems atrodė,kad jauni žmonės negali būti vien žiūrovai. Ieškant išeities, vienas brolis pastebėjo, kad viduramžiais kai kuriose piligrimystės vietose buvo meldžiamasi vartojant tik keletą žodžių ir kanono muzikinę formą. Taize giesmės yra paprastos, bet meditatyvios. Bendruomeninė Taize malda neturi tapti šlovinimo, egzaltacijos vieta, bet turi padėti jauniems žmonėms ieškoti Dievo, ypač  jau išvykus iš Taize.

Gyvojo Dievo patyrimas maldoje pažadina jaunimo širdyse troškimą pažinti tikėjimo šaltinius. Kiekvieną dieną nuo pirmadienio iki sekmadienio broliai siūlo biblinius mąstymus. Bendruomeninės maldos ir katechezės derinys gali būti lyginamas su pirmųjų amžių krikšto ir mistagogine katecheze: neįmanoma suprasti Kristaus paslapties išoriškai,  būnant stebėtoju, bet tik “ragaujant” pačią paslaptį. “Ideologizuojanti kalba pateikia sistemą, bandančią interpretuoti tikrovę; o mistagogika yra iš esmės antiideologinis veiksmas: tik tas, kuris patyrė gyvąjį Dievą maldos tyloje arba per sakramento malonę, pajunta poreikį siekti to patyrimo prasmės bei priemonių”(Marguerite Lena, Etudes, juillet - aout, 1992, p.115). Per biblinius mokymus siekiama, kad protas suvoktų tai, ką malda įžiebė širdyje.

Kasmetinis laiškas, kurį brolis Roger siunčia jaunimui (šiais metais jis vadinasi “Pasirinkti mylėti”) yra medžiaga mąstymui ir dalijimuisi mintimis. Brolis Roger neslepia, kad jam būtų neįmanoma parašyti tų laiškų, jei juos rašydamas pirmiausia pats savyje neieškotų išraiškos to, kas verčia jį eiti pirmyn ir vis iš naujo pasirinkti Kristaus sekimo kelią. Paradoksalu, kad net labai asmeniški ieškojimai gali prabilti daugeliui.

Brolių bendruomenė nenori kurti aplink save jaunimo judėjimą. Kiekvieną savaitę jaunuoliai išsiunčiami į parapijas. Pagrindinis bendruomenės pašaukimas - sėti.

Šiandieninėje Lietuvoje daug jaunų žmonių gyvena įsitikinę, kad po pokyčių metų entuziazmo banga nuslūgo. Jie dažnai pastebi, kad jų skaičius parapijose nebėra toks didelis. Kaip padėti, kad jie nenugrimztų į pasyvumą, neviltį ir fatalizmą?

Lydėdami jaunuolius dvasinio ieškojimo kelyje, broliai stengiasi atsižvelgti į tai, ką Dostojevskis  yra taip aiškiai išreiškęs: praradus tikėjimą žmogumi, prarandamas ir tikėjimas Dievu. Taize broliai pradėjo organizuoti “pasitikėjimo piligrimystę žemėje”, nes jie suvokė, kaip svarbu palaikyti tai, kas teikia prasmę ir pasitikėjimą. Per tai atrandamas arba atgaivinamas tikėjimas.

Taigi bendruomenė nori pasitikėti jaunimu. Pavyzdžiui, rengiantis Europos jaunimo susitikimui (šių metų pabaigoje jis įvyks Štutgarte, Vokietijoje) broliai pasitiki išimtinai jaunais savanoriais. Pasitikėti šių dienų jaunimu - tai prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius, pasakytus Lietuvos jaunimui: “Jūs galite pasitikėti Bažnyčia. Tačiau ir Bažnyčia pasitiki jumis. Jūs patys esate Bažnyčia.” (Kaunas,1993/9/6). Tai reiškia tuo pačiu padėti jiems prisiimti atsakomybę. Daugeliui reikia padėti nusimesti abejones savimi. Azijos katalikų vyskupas sakė broliams, kad jis, nepaisydamas tam tikros rizikos, patikėjo pastoracinę atsakomybę vyskupijos jaunimui, nes žinojo, kad jaunuolių žodžiai apie tikėjimą papildys teologinėmis studijomis pagrįstus mokymus.Gausūs vaisiai patvirtino, kad nereikėjo gailėtis šios iniciatyvos.

Tiesa, kad jaunas žmogus mieliau klausysis kito jauno žmogaus, ir ne vien todėl, kad niekintų suaugusiųjų žodžius, - tiesiog kito jauno žmogaus žodžiai, pasakyti apie tikėjimą, labiau įkvėps pasitikėjimą, atrodys reikšmingesni ir lengviau pritaikomi.

Lietuvių jaunuoliai, pabuvę Taize, pradėjo parapijose reguliariai melstis, stengėsi pagyvinti šv. Mišių liturgiją, tuo pat metu ėmė teikti pagalbą ir įvairiais būdais reikšti solidarumą savo aplinkoje: lankė našlaičius, kalinius, senelius. Tuo metu, kai regimai slūgo entuziazmo banga, buvo svarbu padėti jaunimui suprasti, kad jų veikla ir įsipareigojimai neturi liautis. Kad jie nenusiviltų, labai svarbu, kad su jais būtų ir juos išklausytų asmuo, su kuriuo jie galėtų nuoširdžiai pasikalbėti apie iškylančius sunkumus, savo ribotumą. Tačiau tas asmuo turėtų ne primesti jiems savo nuomonę ar patarimus, bet žadinti tai, kas slypi juose pačiuose. Taize po vakarinių pamaldų, užsitęsus giesmėms, bendruomenės broliai ir kunigai, galintys teikti Susitaikinimo sakramentą, būna bažnyčioje ar prieangio palapinėje, pasirengę išklausyti jaunuolius.

Norėtųsi, kad susitikimai Taize būtų gyvieji evangeliniai palyginimai, proga jaunuoliams atrasti Bažnyčią, kurioje “nėra nieko tikrai žmogiško, kas jų širdyse nerastų atgarsio” (Gaudium  et spes, 1), kurioje skelbiama naujiena atliepia žmonių lūkesčiams, džiaugsmams, skausmui, nerimui ir viltims. Taip jie patiria Bažnyčios katalikiškumą arba visuotinumą - ji “vadinama katalikų... nes visuotinai rūpinasi ir gydo  visų rūšių sielos ir kūno nuodėmes”. (Kirilas Jeruzalietis, Katechezė, 18).

Brolis Roger viename iš paskutinių savo laiškų rašė: “Kai Bažnyčia išklauso, gydo, sutaikina, ji tampa tuo, kas joje yra šviesiausia, - grynu meilės atspindžiu ir, negana to, ... užuojautos bedugne. Nevengianti suartėti, nesiginanti, laisva nuo visokio griežtumo, Bažnyčia gali nuolankų pasitikėjimą tuo, kuo tiki, skleisti iki pat mūsų širdžių” (Meilės nuostata, p. 7).
 

Parengė Teresė Būgaitė