27 eilinis sekmadienis (A)
Iz 5,1-7; Fil 4,6-9; Mt 21, 33-43
Skaitydami Šventraštį prisimename Išganymo istoriją, kurios šerdis - pokalbis tarp žmogaus ir jį užkalbinusio Dievo, su meile ir kantrumu laukiančio atsako. Dievo rūpestį žmogumi apdainuoja Izaijas, lygindamas jo išrinktąją tautą su vynuogynu, kurį Viešpats stropiai prižiūri: purena žemę, išrenka iš jos akmenis ir apsodina rinktinėmis vynuogėmis (plg. Iz 5, 2). Tačiau giesmė baigiasi liūdnai. Vietoj rinktinių vaisių vynuogynas priaugino rūgštuogių. Viešpats iš savosios tautos nesulaukė deramo atsako, ji į jo meilę ir rūpestį neatsakė teisumu, t. y. pagarba ir įstatymo laikymusi. Paversiu jį dykviete,- grasina vynuogynui - savajai tautai - Viešpats.
Tačiau nors Viešpats įskaudintas, Jis tęsia pokalbį. Nors Jis ir apviltas, išdrįsta pasitikėti ir kantriai laukti... Apie tai girdėjome Evangelijos palyginime, kuriame vynuogyno savininkas - Jahvė patiki savo turtą vynininkams, t. y. Izraelio tautos vadams, o pats išvyksta. Po kurio laiko siunčia tarną jam priklausančios derliaus dalies atsiimti. Tarno personažas palyginime simbolizuoja Viešpaties pranašą, tačiau nedorieji vynininkai su juo susidoroja ir vėliau panašiai pasielgia su kitais pasiuntiniais. Tada šeimininkas siunčia savo vienatinį sūnų, manydamas, kad anie drovėsis sūnaus. Tačiau nedorieji vynininkai panorsta būti vynuogyno šeimininkais, užimti įpėdinio vietą. Jie nužudo šeimininko sūnų. Kristus, kaip žinome, buvo nukryžiuotas Izraelio tautos vadų pastangomis. Kas gi belieka vynuogyno šeimininkui? Išvyti nedorėlius ir pavesti vynuogyną kitiems. Dievo karalystė bus atiduota tautai, kuri duos vaisių (Mt 21, 43).
Trumpu palyginimu evangelistas stengiasi pabrėžti Viešpaties pokalbio su žmogumi tąsą ir plėtrą, Dievas atsiveria jau ne tik Izraelio tautai, bet ir visai žmonijai. Viešpats, dovanojantis meilę ir pasitikėjimą, to paties laukia ir iš savo žmonių. Tačiau žmogus visgi išlieka pavojaus - nusigręžti nuo Dievo meilės - akivaizdoje. Kaip vynininkai susigundė tapti paveldėtojais, nužudydami vienatinį šeimininko sūnų, taip ir mes kartais siekiame valdyti ir turėti, pamindami po kojų visus kitus, net patį Dievą. Mes neturime jaustis tiesos savininkai, kurie net Evangeliją cituoja tik savo nuomonei paremti.
Mes esame Viešpaties puoselėjamas vynuogynas, iš kurio Jis laukia gausaus derliaus. Jei norime atsiliepti į Viešpaties lūkesčius ir nešti gausų derlių Viešpaties garbei, turime augti ir bręsti Kristuje, kuris yra tikrasis vynmedis (plg. Jn 15, 1). Juk Kristus sako: Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nepasilikdama vynmedyje, taip ir jūs bevaisiai, nepasilikdami manyje (Jn 15, 4).
Parengta pagal Commentaries on the Readings of the Lectionary