Šiemet prelatas Antanas Bunga baigia savo, kaip Vokietijos lietuvių sielovados vadovo, kadenciją. Šia proga su juo kalbasi Jūratė Kuodytė.

Jūratė Kuodytė: Gerbiamas prelate, bemaž dešimtį metų buvote lietuvių sielovados vadovas Vokietijoje. Koks tai buvo darbas?

Prel. Antanas Bunga: Prieš dešimtį metų, pasibaigus tėvelio Gulbino, tuometinio lietuvių delegato,  darbo kadencijai, mūsų tremties vyskupo Pauliaus Baltakio buvau paprašytas perimti šį darbą. Pirmiausiai atsiklausiau Vokietijoje gyvenančių lietuvių kunigų ir, šiems pritarus, pradėjau dirbti. Mano darbas nebuvo labai sunkus, nes Vokietijoje lietuvių katalikų tik apie 15 tūkstančių. Į lietuvių katalikų bendruomenę įsitraukęs maždaug vienas tūkstantis. Mano pareiga buvo padėti kunigams pastoracijoje, kviesti juos pas save rekolekcijoms, įvairiems pasitarimams. Mano pareiga taip pat buvo padėti Bažnyčiai Lietuvoje, reikėjo užmegzti ir palaikyti ryšį su visais Vokietijos vyskupais, nes buvau į šį postą paskirtas ne lietuvių vyskupų, bet Vokietijos Vyskupų konferencijos. Lietuviai išsibarstę po visą Vokietiją, todėl tik Hiutenfelde, lietuvių bendruomenės Vokietijoje centre, ir Memingene lietuviškos pamaldos vykdavo kas sekmadienį, kitur - kartą ar du per mėnesį.

J.K.: Savo tarnybos metu daug padėjote Bažnyčiai Lietuvoje. Kaip priartinote ir atvėrėte Lietuvai didžiuosius Vokietijos fondus - “Kirche in Not” bei “Renovabis”?

A. B.: Tie fondai buvo įsipareigoję padėti Lietuvai. Pašalpą taip pat gaudavau nuvykęs į Vieną, kur buvo Europos fondas, įkurtas vokiečių, austrų ir šveicarų katalikų. Aš tik pateikdavau projektus, paaiškindavau, dėl ko tas ar kitas projektas būtinas Lietuvai. Jie dažnai klausdavo mano nuomonės. Galėdavau prašyti, kad tą projektą greičiau “prastumtų”, bet viskas priklausydavo tik nuo jų.

J. K.: Liepos 28 dieną dalyvavote vieno iš Jūsų “prastumtų” projektų įgyvendinimo iškilmėse - Elektrėnų bažnyčios pašventinime. Kokia jūsų nuomonė apie šią bažnyčią?

A. B.: Anksčiau buvau skeptiškai nusiteikęs. Mes Vokietijoje nestatome tokių didingų bažnyčių. Tačiau po konsekracijos nudžiugau, kad tokia bažnyčia atsirado Lietuvoje. Viena, ji yra modernesnio stiliaus, dėl to žmonės turės galimybę pažvelgti į Bažnyčios ateitį, ne į praeitį. Antra, ši bažnyčia rodo katalikų norą ją turėti, nes pastatyta ne vien fondų, bet ir Elektrėnų bei aplinkinių bendruomenių aukomis.

J.K.: Kokia jūsų nuomonė apie naujų bažnyčių statybą Lietuvoje?

A. B.: Manau, kad bažnyčių reikia, tik nederėtų statyti tokių gigantiškų, kai nėra pinigų. Tų lėšų iš užsienio bus vis sunkiau gauti, nes, pavyzdžiui, Vokietijoje mums žinomos įstaigos Kirche in Not, Renovabis gauna vis mažiau pinigų, kadangi Vokietija šiandien išgyvena finansinę krizę.

J. K.: Daug metų rūpinotės Europos lietuvių bendruomenei skirtu leidiniu “Krivūlė”. Koks bus jo tolesnis likimas?

A. B.: “Krivūlė” buvo pradėta mūsų mielo vyskupo Antano Deksnio. Leidybinį darbą perėmiau iš kun. Luibino, šiam nuėjus pas Dievulį. Nesu plunksnos žmogus, todėl tik organizuoju jos leidybą. Įmetė mane į šį vandenį nemokantį plaukti, tačiau Romoje yra daug pagalbininkų, aš tik pateikiu apmatus, o jie visą medžiagą surenka Romoje. Parašiau vysk. P. Baltakiui, kad nuo kitų metų pradžios jau nebeįstengsiu atlikti šios tarnybos. “Krivūlė” leidžiama Vokietijos Vyskupų konferencijos lėšomis, nes surenkamų aukų neužtektų nė šimtui numerių išleisti. Taigi naudojamės vokiečių gerumu. Daugelis apgailestauja, nerimauja dėl “Krivūlės” ateities, nes joje randa daug žinių apie Romos, Vokietijos ir kitų šalių lietuvių bendruomenių gyvenimą.

J. K.: Kaip atrodo Bažnyčia Lietuvoje Jums, gyvenančiam Vokietijoje, tik trumpai apsilankančiam tėvynėje?

A. B.: Manau, kad Bažnyčia Lietuvoje turi gerus pamatus. Bet pamatai dar nėra visa Bažnyčia. Šiandien ypač reikia aktyvinti liturginį gyvenimą, įtraukti į jį pasauliečius. Kai čia būnu pamaldose, girdžiu gražiai giedančius chorus, tačiau į Mišių liturgiją neįsitraukia visa bendruomenė. Choras dar nėra visa Bažnyčia. Žinoma, gražu, kad geri chorai. Pastebėjau, kad Mišių metu kalbamas rožančius. Bet tai irgi nėra liturginis dalykas šv. Mišių aukoje. Gerai, kad moterėlės jį kalba, bet tam yra dar 23 valandos. Reikia aktyvinti liturginį gyvenimą, kad nebūtų taip: iš viršaus šaudo choras, nuo altoriaus -  klebonas, o žmonės susigūžę žiūri, kas bus toliau.

J.K: Atsisakote savo ankstesnių pareigų. Ką ketinate veikti ateityje?

A. B.: Lauksiu, kada Dievulis pabels, eik pas mane. Taip, šių metų pabaigoje baigiasi mano, kaip lietuvių sielovados vadovo Vokietijoje, kadencija. Aš persikeliu į kitą vietą. Iš kunigo Senkaus perėmiau apie 50 žmonių Štutgarte, kas mėnesį vyksiu į Memingeną, kaip ir anksčiau toliau aktyviai dirbsiu vokiečių pastoracijoje - užsiimsiu sielovada.
Ačiū Jums už pokalbį.