Kariams ir jaunimui
 

Sveikinu Prezidentą, Vyriausybės atstovus, karininkus, karius, jaunimą ir visus susirinkusius.

Ši diena skirta kariams ir jaunimui, todėl kalbėsiu išimtinai jauniems žmonėms, vilkintiems ar nevilkintiems kario uniformos.

Popiežius Jonas Paulius II 1993 m. rugsėjo 6 d. Kaune, Dariaus ir Girėno stadione susirinkusiam Lietuvos jaunimui kalbėjo: “Lietuvos jaunime! Atidarykite duris Kristui! Būkite pirmieji šaukliai naujosios evangelizacijos. Evangelija, ši tikro atsinaujinimo ir vilties naujiena, tebėra svarbi kiekvienai epochai ir kiekvienam asmeniui. Priimkite ją kaip išganymo dovaną. Paverskite ją kasdieninio gyvenimo norma. Ją skelbkite ir liudykite. Būkite Kristaus liudytojai!”  Prie to, ką pasakė Šventasis Tėvas, sunku šiandien ką nors pridurti. Šiandien jums, Lietuvos kariai ir jaunime, norėčiau priminti kelis prietarus, kurie yra kliūtis priimti Kristų, jo Evangeliją ir drąsiai liudyti Kristų.

Pirmasis prietaras: Dievo įsakymai žmogų varžo, todėl jie esą nereikalingi. Mato evangelijoje aprašytas Kristaus pokalbis su vienu jaunu žmogumi. Į jaunuolio klausimą, ką daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą, Kristus atsakė: “Laikykis  įsakymų!” Aš norėčiau dar pridurti: jeigu nori paveldėti ne tik amžinąjį, bet ir normalų žmogiškąjį gyvenimą žemėje, laikykis įsakymų. Dešimt Dievo įsakymų skirti ne tam, kad suvaržytų žmogų, padarytų jį mažiau laimingą, bet tam, kad žmogus turėtų gyvenimo pilnatvę, džiaugsmą ir laimę. Motina kūdikį suka į vystyklus ne tam, kad kūdikiui atimtų judesių džiaugsmą, bet, kad tas kūdikis per pirmuosius gyvenimo mėnesius nepasidarytų kreivas visam gyvenimui. Kiek daug kreivų jaunų ir suaugusių žmonių sutinkame kiekvieną dieną: nusikaltėlių, alkoholikų, narkomanų, satanistų. Daugelis jų gyvenimą baigia savižudybe.

Antrasis prietaras: jaunystėje reikalingas alkoholis ir narkotikai.  Šiuo metu Lietuvoje yra daromi du baisūs nusikaltimai. Pirmasis: į Lietuvą įvežama ir joje gaminama beprotiškai daug degtinės. Nusikaltėliai kontrabanda įveža net techninį spiritą, iš kurio daromas vadinamasis “kaukolinis “ ar “pilstukas”, kuriuo nuodijasi tiek suaugusieji, tiek jaunimas. Šiuose nusikaltimuose dalyvauja net aukšti valstybės pareigūnai, o valstybė rodo nesuprantamą bejėgiškumą. Antrasis nusikaltimas nemažiau baisus - tai narkotikų prekyba ir jų platinimas tarp jaunimo. Šių dviejų priemonių pakanka, kad kokie du trečdaliai jaunimo būtų dvasiškai ir fiziškai sunaikinti.

Trečiasis prietaras: erotika ir seksas yra pačios didžiausios ir vienintelės vertybės.  Dievas sukūrė vyrą ir moterį ir davė jiems kūrybines galias, todėl Bažnyčia su didele pagarba traktuoja sutuoktinių meilę ir jų teisėtus lytinius santykius. Katalikų Bažnyčios Katekizmas kalba taip: “Seksualumą įprasmina santuokinė vyro ir moters meilė. Santuokoje fizinis sutuoktinių suartėjimas tampa jų dvasinės bendrystės ženklu ir laidu...” (KBK 2360). Seksualumas tikrai žmogiškas esti tik tada, kai tampa neatskiriama dalimi meilės, kuri vyrą ir moterį besąlygiškai sujungia iki mirties (Apaštališkoji adhortacija “Familiaris consortis”, 11). Mūsų visuomenės informavimo priemonės labai nusikalsta bręstančiam jaunimui, užnuodydamos jo sąmonę iškreiptai suprantamu seksu. Videofilmai, TV programos, geltonoji spauda suniekina moterį, sutuoktinių patalą ir jauno žmogaus sąmonę užverčia sunkiai įsivaizduojama bjaurastimi, o mūsų valdžios vyrai tuo tarpu mąsto tik apie ėjimą į Europą... Kam Europai reikalingi žmonės be dvasinių vertybių, savo lygiu nepranokstantys  neprotingų gyvulių, kam jai reikalingi morališkai iškrypę žmonės? Ar gerbs Lietuvą tie jauni žmonės, įsisąmoninę tik vieną vertybę - nuogą egoizmą. Bažnyčia labai skaudžiai sutiko faktą, kad Seimas dabartines visuomenės informavimo priemones paliko savikontrolei, tarsi visuomenė - kultūros, mokslo ir tradicinių konfesijų atstovai - neturėtų ką pasakyti tais atvejais, kai informavimo priemonės tampa tautos demoralizavimo įrankiu.

Ketvirtasis prietaras: laimė glūdi lengvai uždirbtuose piniguose. Atgavus nepriklausomybę, nemaža mūsų jaunimo dalis, ištroškusi vakarietiškai gyventi, metėsi į nesąžiningą biznį, reketą, sukūrė net nusikalstamas struktūras, kurios terorizuoja Lietuvos žmones. Dabartinis pragaras, kuriame vieni kitus kankina ir žudo, yra atsakymas, ar gali būti žmogus laimingas, kai jis medžiagines vertybes sukuria ne prakaitu ir darbu, bet kitokiais būdais.

Penktasis prietaras: visiška laisvė be atsakomybės. Jaunas žmogus sunkiai pakelia ne tik Dešimt Dievo įsakymų, bet ir drausmę tėvų namuose, darbe, kariuomenėje. Jam atrodo, kad jo valia turėtų būti paskutinis žodis ir niekas neturi teisės nustatyti kokius nors apribojimus. Šiandien taip mąstančių yra labai daug. Šitaip suprasta laisvė vienus padaro anarchistais, o kitus verčia drebėti nežmoniško gyvenimo akivaizdoje. Nėra laisvės be atsakingo naudojimosi ja. Laisvė yra Dievo dovana ne griovimui, bet gėrio kūrimui. Laisvės be atsakomybės pabaiga yra kalėjimai ir darbo stovyklos.
Šeštasis prietaras: Katalikų Bažnyčia pasenusi, o naujos religijos įdomesnės. Iš tikrųjų Bažnyčia yra sena, nes jos amžius skaičiuojamas ne dešimtmečiais, bet tūkstantmečiais. Tačiau Dievas, jei kalbėčiau žmogiškomis sąvokomis, dar senesnis, nes jis yra amžinas. Jaunimą, kuriam atrodo, kad nuo seno reikia nusigręžti, norėčiau paklausti: kas geriau, ar sena, bet mylinti ir gero linkinti motina, ar jauna prostitutė, kuri neatneš nei tikro džiaugsmo, nei tikros laimės?

Septintasis prietaras: bet kokiomis priemonėmis reikia išsisukti nuo pareigos tarnauti tėvynei.  Šiandienėje Lietuvoje matome tiesiog nesuvokiamą reiškinį, kaip jauni žmonės visaip bando išsisukti nuo pareigos tėvynei. Tarnauti tėvynei, vilkint kario uniformą, yra ne tik pareiga, bet ir garbė. Žinoma, valstybė turi pasirūpinti, kad karių gyvenimo sąlygos būtų normalios, bet nebūtinai lengvos. Kariuomenėje jaunas žmogus turėtų išmokti drausmės, pareigos, atsakomybės ir nuolatinio nusiteikimo apginti tiesą, teisingumą ir silpną žmogų. Kariuomenė yra vyriškumo mokykla, ir be šitos mokyklos vargu ar subręs pilnavertis žmogus. Todėl sveikinu jus, mieli Lietuvos kariai, kad nekombinavote ir atėjote tarnauti tėvynei, ir tegu Dievas laimina jūsų kietos, bet reikalingos mokyklos metus.

Pabaigai noriu paminėti dar vieną prietarą, kurio, tiesa, laikosi ne jaunimas, o Lietuvos Vyriausybė, būtent, kad galima išsiversti be karo kapelionų, pekeičiant juos sovietinio tipo politrukais. Bažnyčia apgailestauja, kad iki šiolei nėra įteisinta karo kapelionų institucija. Dabartinė Vyriausybė ir dabartinis Seimas nematė reikalo šitai padaryti. Pradėtas darbas nutrūko ir užšąlo. Bažnyčia įsitikinusi, kad su politrukais į Europą mes nenueisime. Tad šiuo metu lieka viltis, kad išrinksime protingesnį Seimą, kuris ne tik kalbės apie ėjimą į Europą, bet ir sudarys sąlygas šiam žingsniui žengti.

O dabar prašykime Dievą, kad visi, tiek jauni, tiek seni, tiek civiliai, tiek kariai, gyventume be prietarų, kad atnaujintume savo mąstymą ir gyvenimo būdą. Šiluvos Dievo Motina, globok Lietuvos kariuomenę, jos vadovus ir karius!
 

Šis pamokslas buvo pasakytas Šiluvoje per Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidų Karių ir jaunimo dieną.