Ką reiškia švęsti Viešpaties dieną šiandien?
 

Mūsų dienų pasaulyje sekmadienis įgavo įvairiopą prasmę ne tik religijos, bet ir kultūros, politikos, ekonomikos požiūriu. Šių laikų ekonominio efekto visuomenė dažnai išgyvena sekmadienį kaip dieną, laisvą nuo darbų, o sekmadieninio poilsio samprata dažniausiai suvedama į jausmą, kad tai diena, laisva nuo darbo įtampos, skirta atsikvėpti nuo savaitės rūpesčių, kasdienybės krūvio, žodžiu - tai mažos atostogos. Kyla noras tą poilsį išreikšti naujai: paskirti tą dieną sportui, turizmui, diskotekai ar panašiai. Sekmadienis paprasčiausiai virto savaitgaliu. Šitokį mūsų supratimą palaiko sparti ekonomikos plėtra, vartotojiškas gyvenimo būdas, intensyvi urbanizacija. Laisvas laikas nebūtinai sutampa su sekmadieniu, ir pati visuomenė pasidaro laisvalaikio kaitos subjektas ir švenčių autorė. Tačiau šios naujos sąlygos pačios savaime nebūtų negatyvios žmogaus atžvilgiu - juk sekmadienį reikalingas ir aktyvus poilsis, jei jos neišstumtų sekmadienio, kaip Viešpaties dienos, sampratos, pakeisdamos ją paprasčiausiu laisvadieniu. Toks laisvadienis neretai menkina arba ir visai naikina transcendencijos pojūtį, o žmogaus dvasinį pasaulį vis labiau daro panašų į “funkciją”, priklausomą nuo išorinių socialinių, ekonominių programų, kultūrinių pokyčių. Dar daugiau, ir tarp pačių tikinčiųjų neretai pastebimas sekmadienio toks šventimas, kai tik iš pareigos einama į bažnyčią išklausyti šv. Mišių ir užmirštama būtinybė liudyti gyvą Viešpatį savo gyvenimu pasaulyje. Bet juk sekmadienis yra kažkas daugiau...

Biblinė šabo samprata

Ką sako apie jį pats Dievas, Bažnyčia? Pirmiausia, paminėjimas - trečiasis Dievo įsakymas: Dievas liepia švęsti septintąją dieną susilaikant nuo darbų,  nes Dievas tą dieną ilsėjosi po pasaulio kūrimo. Ir pašventinti tą dieną atmenant Izraelio išlaisvinimą iš Egipto nelaisvės (plg. Įst 5, 12-15).  Bažnyčia irgi nustato švęsti Viešpaties dieną kanonų teisės kodekse (kan. 1246 - 1247).

Norint gerai suprasti, ką reiškia sekmadienis krikščionims, reikėtų panagrinėti žydų tautos šeštadienio “shabbat” sampratą. Kaip matėme anksčiau, tai Dekalogo trečiasis punktas. Pagal izraelitų teologinę sampratą Dekalogas išreiškė Sandorą, prie Sinajaus kalno sudarytą tarp Dievo ir išrinktosios tautos. “Tai nėra tik įstatymai siaurąja prasme, bet etinės normos, nurodančios kaip žydams likti ištikimiems Jahvei, savo Dievui” (plg. Nuovo Dizionario di Teologia Biblica, ed. paoline. 1991. Decalogo, p. 372). Dekalogas žydams buvo ir yra savotiškas gyvenimo orientyras, būtinas pačio žmogaus gerovei, jeigu jis nori likti ištikimas Dievui ir susilaukti palaimos. Žydų šabo teologija grindžiama Pr 2, 2, kur sakoma, kad Dievas ilsėjosi po pasaulio sukūrimo. Izraelitai suprato tai kaip būtinybę švęsti savaitinį poilsį ir jiems patiems, ir ne tik jiems, bet ir vergams, gyvuliams, namiškiams. Reikia pažymėti, kad iš pradžių žydų tautai “laisvalaikio šventimas neturėjo nieko bendra su šventykla ir kultu, bet buvo tik šeimos ir visuomenės šventė” (plg. Nuovo Dizionario di Teologia Morale, ed. paoline. 1990. Giorno del Signore, p. 485). Kartu tai buvo išlaisvinimo iš Egipto vergovės prisiminimas, sudabartinimas, pašvenčiant tą dieną Viešpačiui. Daug vėliau, maždaug 500 m. pr. Kr., po Babilonijos nelaisvės “shabbat” tapo ir liturgine švente, susieta su apeigomis. Čia reikia pažymėti, kad iš tremties sugrįžę žydai per daug paviršutiniškai pradėjo vertinti šabą, apsunkindami jį įvairiausiais “juridiniais draudimais”, (pvz., nebuvo galima gaminti net valgio). Nepaisant to, žydų šabo samprata iš esmės išliko nepakitusi. “Shabbat” - Sandoros tarp jų ir Dievo ženklas, išlaisvinimo iš Egipto prisiminimas maldomis ir padėkomis, apmąstymas fakto, kad ne žmogus yra visa ko valdovas, bet Jahvė, teikiantis palaimą žmogui ir apdovanojantis jį įvairiomis dvasinėmis ir materialinėmis gėrybėmis. Žydai žinojo, kad žmogus nėra sukurtas vien darbui, kaip manė babiloniečiai, bet sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, Dievo, kuris dirba ir ilsisi (plg. Pr 1, 26; 2, 2-3).

Sekmadienis - Prisikėlimo diena

Mes, krikščionys, švenčiame ne šeštadienį, o sekmadienį! Šis pokytis susijęs su Kristaus “įvykiu”. Jėzaus laikais šeštadienis jau buvo praradęs tikrąją teologinę ir antropologinę prasmę dėl fariziejų ir Rašto žinovų smulkmeniškumo bei formalumo. Jie užmiršo žmogaus širdį, pervertindami įstatymo raidę. Jėzus dažnai nesutardavo su fariziejais ir Rašto aiškintojais dėl laisvo požiūrio į šabą ir juridinio formalumo nepaisymo; “šabas padarytas žmogui, ne žmogus šabui” (Mk 2, 27), - sakė Kristus. Jis neniekino šabo sakrališkumo, bet įžvelgė toje dienoje savotišką sakramentinę prasmę ir Sandoros su Tėvu gyvą ženklą, kai žmogus laisvai ir visa širdimi atsiduoda Dievui. Jėzus gydė šabo dieną, mokė, darė gera, nes  Jis -  šabo Viešpats (plg. Mk 2, 28). Taip Jėzus pasirodo kaip laiko pilnatvė ir istoriškai, ir eschatologiškai.

Tad kodėl sekmadienis? Ši diena pažymėta istorinio Išganymo įvykio  ženklu: pirmąją savaitės dieną prisikėlė Jėzus iš Nazareto, mūsų Viešpats ir Išganytojas. “Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, dar neišaušus, Marija Magdalietė atėjo pas kapą ir pamatė, kad akmuo nuverstas nuo rūsio angos” (Jn 20, 1). Todėl nuo apaštalų laikų buvo pradėta švęsti ši diena. Tai naujos kūrybos pradžia, mūsų Velykos. Tą dieną prisimename istorinį Kristaus Prisikėlimą ir Jo buvimą mumyse. Jis pats, aštuonioms dienoms praėjus po Prisikėlimo, tarsi numatydamas naują laiko ritmą, pasirodė mokiniams, susirinkusiems toje pačioje vietoje (plg. Jn 20, 26). Į krikščionių bendruomenę ateina nauja laiko ritmo samprata. Apaštalų darbų knygoje randame parašyta: “pirmą savaitės dieną, mums susirinkus laužyti duonos” (Apd 20, 7). Didachė bei pirmieji Bažnyčios tėvai ir mokytojai Ignacas Antiochietis, Justinas, Tertulianas, Origenas irgi liudijo ir plėtojo sekmadienio reikšmę (plg. Anamnesis. L’anno liturgico. Marieti 1992, p.p. 74-76). Pirmykštės krikščionių bendruomenės paprotys švęsti sekmadienį plačiai išplito, imperatoriui Konstantinui krikščionims suteikus laisvę. Jau nuo 321 metų “saulės diena” tampa oficialiai laisva diena daugelyje Romos imperijos regionų.

Sekmadienio liturgijos teologinis pagrindas

1. Sekmadienis yra Kristaus Pri-sikėlimo, kaip istorinio įvykio, kuriuo Jis perėjo iš mirties į gyvenimą Dievo Tėvo garbėje, prisiminimas;

2. Sekmadienis yra to įvykio sudabartinimas per sakramentus, kuriuos švęsdamas žmogus pereina iš mirties dvelksmo į naują būtį - šitaip kiekvienas dalyvauja Kristaus Prisikėlime. Taip pat visa visata yra pastūmėta pereiti į naują žemę, apie kurią kalbama Apreiškimo knygoje;

3. Sekmadienis skelbia ateitį, kai Kristus sugrįš švęsti su mumis amžinųjų Velykų. Todėl švęsdama sekmadienį, bendruomenė jau turi pažadėtąją amžinybę (plg. Nuovo Dizionario di liturgia, ed. paoline. 1993. Domenica, p. 360-361).

Taigi sekmadienis yra tarsi sakramentas: Kristaus Prisikėlimo paminėjimas,  Jo buvimo su mumis šventimas, Jo sugrįžimo laukimas. Sykiu sekmadienis yra ir Bažnyčios diena. Šią dieną bendruomenė susirenka kartu ir tampa “vienos širdies ir vienos sielos” (Apd 4, 32). Velykos yra pasaulinis įvykis ir turi būti minimos viešai. Kristus yra tikinčiųjų bendruomenėje, kuri susirinkdama kartu liudija Jį pasauliui. Tą dieną žmonės renkasi viešai išpažinti savo tikėjimą į Kristų, pasidalyti tarpusavio meile ir Šventosios Dvasios dovanomis. Naujasis Katalikų Bažnyčios Katekizmas teigia, kad “sekmadieninis Viešpaties dienos ir Eucharistijos šventimas yra Bažnyčios gyvenimo centre” (plg. Cathechismo delle Chiesa catholica. Piemme 1993, nr. 2177). Tą dieną religinė bendruomenė susirenka švęsti Eucharistijos, kuri yra viso tikėjimo gyvenimo esmė ir šaltinis. Tą dieną, labiau negu bet kurią kitą, tikintieji yra kviečiami dvasiškai aukoti savo gyvenimą Dievui ir pasišvęsti artimo meilei. Šv. Mišios - duonos laužymas ir Dievo žodžio klausymas - įpareigoja kartu dalytis ta pačia Kristaus meile. Taip Eucharistijos sakramentas sekmadieniais tampa meilės mokykla. Pirmosiose krikščionių bendruomenėse ypač buvo pabrėžiamas bendruomeniškumas, po šv. Mišių lankant sergančiuosius, negandų prispaustuosius, vargšus ir vienišuosius. Apie tai liudija ir šv. Justinas (plg. Giustino. Apologia. Nr. 65).

Sekmadienis - šventė

Šventė - tai svarbaus įvykio džiaugsmingas išgyvenimas. Tai taikytina ir sekmadieniui. Kristaus Prisikėlimo minėjimas susirenkant kartu švęsti Eucharistijos, dalijimasis dvasinėmis dovanomis - yra šventė ir poilsis, leidžiantis žmogui pakilti virš įprastos aplinkos. Sekmadienio kaip krikščioniškos šventės išgyvenimas nušviečia ir kitas dienas: jos nebeatrodo pilkos ir monotoniškos. Krikščionis tada žvelgia į pasaulį kitaip - suvokia laiką kaip Dievo duotą galimybę.

Neretai mūsų dienomis šventės yra praradusios sakrališkumą. Sekmadienis iš pirmosios savaitės dienos tapo paskutiniąja. Vartotojiška darbo samprata lemia, kad žmogų šiandieninėje visuomenėje užgožia kasdienos medžiaginiai rūpesčiai, dažnai keliantys liūdesį, vienatvės ir susvetimėjimo jausmą. Šventė be džiaugsmo nėra šventė, o tikras džiaugsmas kyla iš teisingo asmens santykio su Dievu. Todėl šiandien visuomenėje šventės dažnai esti bespalvės, stokojančios tikrojo džiugesio. Tą tuštumą bandoma pakeisti alkoholiu ir taip dirbtinai kurti linksmą nuotaiką.

Kurdamas pasaulį darbu ir Dievo vardu jį apvaldydamas, žmogus neturi prarasti santykio su Kūrėju, kuris yra visa ko pradžia ir pabaiga. Tik šitaip pasaulis ir mūsų aplinka gali tapti Dievo buveine, taip pat laisvės ir džiaugsmo buveine mums patiems. Senajame Testamente yra užrašyti ir šitokie žodžiai: “jūs veltui triūsiat nuo aušros lig nakčiai vėlyvai, jūs sunkiai pelnotės duoną, ką Viešpats pamilo, tam ir miegančiam dvigubai duoda” (Ps 126, 2). Jei Aukščiausiasis darbo nelaimins, veltui triūsime, ir mūsų darbas neš priešingus vaisius. Tad jei mes būsime su Dievu, tai ir Dievas bus su mumis.

Taigi sekmadienis yra Viešpaties šventa diena. Tai Kristaus Prisikėlimo, naujos Dievo kūrybos diena. Tai Bažnyčios ir Eucharistijos diena. Tai susitaikymo, Dievo malonės, maldos ir meilės kitiems diena. Tai poilsio diena, kuri žymi amžiną žmogaus poilsį Dieve, pagaliau - tai diena, kai rūpinamės savo dvasia.