Diena, kurią galime būti žmonėmis
 

Kalendoriuje jis pažymėtas raudonai. Sekmadienis, laisvės ir laisvalaiko diena. Tačiau septintąją savaitės dieną nuobodžiauja vis daugiau žmonių. Jie nežino, ką su laisvalaikiu daryti. Belieka nepasitenkinimas ir televizoriaus ekranas. O ten, kur jis stovi, ranka pasiekiami alus ir vynas.

Krikščionis irgi yra pažymėjęs sekmadienį raudonai. Sekmadienis jam ne laisva diena, bet šventė. Jis ne tik duoda atilsį kūnui, bet ir suteikia sielai išgyvenimų.

Gyvenimas yra daugiau negu darbas. Širdžiai reikia daugiau negu pasisekimo. Žmogus yra žmogus, ne vien darbo jėga. Jis yra asmuo, ne personalo dalis. Krikščionis nesilaiko sekmadienio dėl to, kad yra išsekęs ir nuvargintas. Jis švenčia sekmadienį, nes yra žmogus. Jis pažymėjo sekmadienį raudonai, nes tą dieną daro tai, kas gaivina jo sielą.

Per savaitę krikščionys mėgina gyventi pagal tai, ką tiki. Sekmadienį jie švenčia tai, ką tiki. Jie tai daro su tais, kurie, kaip ir jie, tiki. Juk jie tiki, kad Kristus yra ten, kur du ar trys yra susirinkę jo vardu. Savo lūpomis jie jaučia Duonos skonį, savo sieloje - Prisikėlusiojo jėgą.

Sekmadienis pažymėtas kalendoriuje raudonai. Tai diena, kai mes galime būti žmonėmis. Tai diena, kurią į mus padvelkia pasaulis, kurio piliečiais tapome per Kristų.

Tasai pasaulis yra pilnatvė. Jis yra intensyvi bendrystė. Jis yra svajonių išsipildymas. Jis yra to, kas pradėta, ir to, kas neužbaigta, užbaigimas. Sekmadienis leidžia pajusti, kaip mes gyvensime amžinybėje.