Kvietimas į puotą

28 eilinis sekmadienis (A)
Iz 25, 6-10; Fil 4, 12-14; 19-20; Mt 22, 1-14
 

Šiandienos Žodžio liturgijoje girdėjome vieną iš Kristaus palyginimų apie dangaus karalystę. Šią sąvoką dažnai girdime pamoksluose, skaitome Šventojo Rašto puslapiuose ir, žinoma, norime suvokti kokia ji, ieškome jos apčiuopiamų formų. Kas tai?! Gal Bažnyčia, tam tikras žmonių gyvenimo būdas ar paslaptinga dieviška galia, įtaigojanti mūsų gyvenimą? Kaip besistengtume pamatyti ją akimis, paliesti rankomis ar bent pilnutinai suvokti protu, tenka pripažinti, kad dangaus karalystė yra paslaptis.

Išgirdę žodį “paslaptis” patiriame nedrąsiai kylantį nepasitenkinimą ir priešiškumą - prie ko neprisiliesi, visur paslaptys: Švč. Trejybės, Eucharistijos, Prisikėlimo ir t. t. Daug paslapčių, o taip norisi visas jas pažinti ir turėti tvirtą, nesugriaunamą tikėjimą. Rodos, Dievas žaidžia su žmogumi. Tačiau tikėjimas yra daugiau nei tik pažinimas ir suvokimas protu ar pojūčiais įgyta patirtis. Jei tik šiomis galiomis galėtume pažinti dieviškas paslaptis, jos būtų akivaizdūs įvykę faktai ar reiškiniai, nepaliekantys vietos ieškojimui. Jie įspraustų Dievą į ankštus laiko rėmus. Dievas yra virš laiko ir, nors visada yra tas pats, jis apsireiškia laike, mūsų kasdienio gyvenimo įvykiuose ir šis apsireiškimas visada naujas ir savitas. Tie faktai mus pačius priverstų patikėti ir neturėtume kito pasirinkimo galimybės, o Dievas trokšta žmogaus laisvo apsisprendimo. Jis nori, kad žmogus pakiltų į paslaptingą tikėjimo kelionę, taptų kuo panašesnis į savo Kūrėją, kol Jame pasieks savo būties pilnatvę.

Krikštu pradėję tikėjimo kelionę, esame dieviško gyvenimo dalininkai, dangaus karalystės gyventojai. Ieškančiam tiesos ir tobulėjančiam gerame, Dievas praskleidžia savo paslapčių uždangą. Šiandien Kristus vėl kalba palyginimais.

Viešpats kviečia

Prisimindamas pranašo Izaijo žodžius, kuriuos girdėjome pirmajame skaitinyje, Kristus palygina dangaus karalystę su Viešpaties puota. Į sūnaus vestuves pakviesti išrinktąją tautą Izraelį karalius - Dievas siunčia savo tarnus - pranašus. Pakvietimas liudija Dievo gerumą ir rūpestį žmonėmis, nes Viešpats neturi jokios pareigos taip elgtis. Tarnai siunčiami tris kartus, nes “veršiai papjauti ir viskas surengta” - reiškia patiekalai karšti ir negalima delsti. Tačiau pakviestieji nemato būtinybės skubėti ir pasineria į kasdienius darbus. Vienų nepasiekia per pranašus skelbiamas Dievo žodis, o kitus jis piktina, nes prieštarauja nusistovėjusiam gyvenimo būdui, įsitikinimams. Todėl pranašai užmušami.

Kadangi išrinktoji tauta nepanoro priimti Dievo kvietimo, tarnai siunčiami į “kryžkeles”, tai yra, prie miesto vartų, į turgaus aikštes, kur būriuojasi žemesnio luomo žmonės, svetimšaliai, mokesčių rinkėjai. Džiaugtis sūnaus iškilme pakviečiami visi jie - ir dori, ir nusidėjėliai. Svarbu tik pasipuošti vestuvių drabužiu. Būtina nusimesti senąjį drabužį - atsisakyti blogio, apsivalyti, nes, atėjus laiko pilnatvei Viešpats atskirs bloguosius ir pašalins iš vestuvių menės, išmes į tamsybes.

Keičiantis amžiams Dievas siuntė ir dabar siunčia būrius tarnų, kviečiančių į puotą, ir šis kvietimas vis įtaigesnis. Šiandien per Bažnyčią jis skiriamas mums. Jis skamba “kryžkelėse” - ten, kur susirenka įvairiausi žmonės, čia, šioje bažnyčioje, kurioje susirinkome šiandien. Esame ir dori, ir nusidėję. Viešpaties kvietimas reikalauja atsakyti nedelsiant: “taip” arba “ne”; “einu, Viešpatie” arba “dar palauk”. Kaip atsakysime? Be abejo, “taip”! Juk į šį kvietimą teigiamai atsiliepiame, dalyvaudami kiekvienose šv. Mišiose ir, švęsdami Eucharistiją, džiaugiamės girdėdami: “Laimingi, kurie yra pakviesti į avinėlio puotą”.

Apsivilkti vestuvių drabužį

Tačiau neapsvaikime nuo pernelyg didelio džiaugsmo ir paklauskime savęs: “O kaip dažnai nueidavome “vienas lauko arti, kitas prekiauti”? Štai dabar atmintis iškelia Kristaus perspėjimą: “Ne kiekvienas, kuris man šaukia: “Viešpatie, Viešpatie!”, įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią” (Mt 7, 21). Nepakanka manyti, kad skirdami Dievui laiko likučius, pelnysime Jo palankumą ir būsime pagerbti. Jei malda ir šv. Mišios prisimenamos tik tada, kai nukastos bulvės ir sutvarkyti daržai, kai prislegia nesėkmės ar reikia paminėti mirusiuosius, mūsų atsakymas nėra “taip”. Tikėjimas tampa bevertis, jei jo nelydi darbai. Į puotą ateiname, bet ar vilkime vestuvių drabužiu? Gyvenimas dangaus karalystėje reikalauja gilaus asmenybės atsinaujinimo, gyvenimo būdo pakeitimo. Apaštalas Paulius ragina “apsivilkti Kristumi” - priimti Jo mintis, Jo tiesą apie žmogų ir pasaulį. Dievo karalystėje į gyvenimą žvelgiame Kristaus akimis, kalbame Jo lūpomis, Jo rankomis dalijame broliams duoną, gydome, sušildome sugrubusias širdis. Toks yra vestuvių drabužis. Viešpats jo grožį įvertins ne pagal išorinį blizgesį, bet pagal dvasios taurumą ir meilės darbus.

Nors dalyvaujame Dievo Sūnaus puotoje, suvokiame esą nusidėjėliai. Kaip ir išrinktoji tauta pavargstame, murmame Dievui. Sąmoningai švęsdami Eucharistiją ir maitindamiesi gyvybės duona, vėl atgauname jėgas, dieviško gailestingumo šaltiniuose nusiplauname netobulumus, nuodėmes. Būdami silpni nei vienas negalime puikuotis prieš kitus - nei pasaulietis, nei kunigas, nei vyskupas. Esame Viešpaties ir vieni kitų tarnai, o mūsų didingumas kyla tik iš Dievo ir vienybės su Juo.

Dangaus karalystės paslaptis po truputį aiškėja. Kristaus palyginimai jau neskamba kaip gražūs vaizdingi pasakojimai. Mes nesame tik pašaliniai klausytojai, bet dalyviai. Kristus kalba apie mus. Jo pakviesti džiaugtis išganymu, šiandien esame siunčiami į  “kryžkeles” kviesti į Jo puotą kiekvieną sutiktąjį ir tikėjimo darbais liudyti tiesą čia ir dabar.