Vasarą vykusiuose kunigų ugdymo kursuose “Aggiornamento” paskaitas apie socialinę Bažnyčios doktriną skaitė Laterano universiteto profesorius, Vyskupų kongregacijos sekretorius arkivyskupas Jorge Mejia. Jis maloniai sutiko atsakyti į keletą “Bažnyčios žinių”klausimų.

Ekscelencija, ar Jūsų dėstyto dalyko pasirinkimas ir pats dalyvavimas kunigų ugdymo kursuose susijęs su pareigomis Romos Kurijoje?

Pirmoji priežastis, dėl kurios buvau pakviestas į profesorių grupę yra ta, kad prieš tapdamas Romos Kurijos nariu daug metų buvau universiteto profesorium. Taigi turiu patirties mokyti pasauliečius, seminaristus ir kunigus. Antra vertus, prieš tapdamas Vyskupų kongregacijos sekretoriumi, ilgą laiką buvau Popiežiškosios tarybos “Justitia et Pax” viceprezidentas. Vienas iš pagrindinių šios tarybos tikslų yra studijuoti, skleisti ir aktualizuoti socialinį Bažnyčios mokymą. Socialinis Bažnyčios mokymas ypač aktualus tiems kraštams, kurie patyrė komunistinį režimą. Žmonės mato, kad Bažnyčia turi pasakyti daug svarbių, naudingų ir aktualių dalykų apie visuomeninį gyvenimą. Ji moko gyventi krikščioniškai esamoje situacijoje. Žinoma, kiekvienas kunigas  išgirstus dalykus turi pritaikyti savo parapijos sąlygoms.

Prašom  papasakoti apie Vyskupų kongregacijos uždavinius ir santykius su kitomis  Šventojo Sosto dikasterijomis.

 Vyskupų kongregacija tvarko vyskupijų reikalus, tiesa, ne visame pasaulyje, bet didelėje jo dalyje. Rytų Bažnyčių kongregacija rūpinasi Rytų apeigų vyskupijomis, o Tautų evangelizavimo kongregacija rūpinasi vyskupijomis vadinamosiose misijų teritorijose. Mūsų kongregacija apima visus vyskupijų gyvenimo aspektus. Ji anaiptol nėra uždara administracinė struktūra. Mūsų kongregacijos nariais yra ir daugelis kitų Romos dikasterijų narių, taip pat joje yra ir ne Romoje gyvenančių narių. Dukart per mėnesį visi nariai susirenka studijuoti mūsų kongregacijai tenkančių uždavinių. Vienas iš svarbiausių mūsų uždavinių yra aptarti naujų vyskupų skyrimus. Todėl privalome žinoti, kas vyksta Romos Kurijoje ir kitur.

Antrasis mūsų veiklos baras yra įvairių dokumentų rengimas, ypač tų, kuriuos rengia mūsų kongregacija. Paminėsiu tris svarbius dokumentus. Rengiamas naujas “Vyskupų tarnybos vadovas”. Senesnis vadovas buvo paskelbtas 1976 m., o kadangi 1983 m. buvo reformuotas Kanonų teisės kodeksas, tame vadove tenka kai ką aktualizuoti. Analogiškas dokumentas kunigams yra pernai paskelbtas “Kunigų tarnybos vadovas”.

Kitas svarbus dokumentas, kurį esame beveik baigę parengti, susijęs su vyskupijų sinodais (nereikia painioti su popiežiaus Pauliaus VI įkurta institucija, Vyskupų Sinodu). Kaip žinoma, daugelyje pasaulio vyskupijų ar bažnytinių provincijų pagal bažnytinės teisės kodeksą yra šaukiami sinodai, kuriuose dalyvauja kunigai,vienuoliai ir pasauliečiai. Mūsų kongregacija netrukus paskelbs dokumentą apie šiuos sinodus arba vietinius Bažnyčios susirinkimus. Mūsų kompetencija yra pagelbėti juos organizuoti, nagrinėti juose priimtas išvadas.

Trečiasis dokumentas, kurį rengiame drauge su Tikėjimo mokslo kongregacija, yra apie vyskupų konferencijų užduotis ir specialias kompetencijas. Mūsiškė Vyskupų kongregacija turi tiesioginį ryšį su vyskupų konferencijomis - mes privalome žinoti jų darbus, koordinuoti “ad limina” vizitus, tvirtinti vyskupų konferencijų statutus. Taigi su Tikėjimo mokslo kongregacija rengiame dokumentą apie vyskupų konferencijų autoritetą, galimą įsikišimą tuo atveju, jei vyskupijoje atsirastų problemų dėl
tikėjimo doktrinos.

Kaip minėjote, vienas svarbiausių Vyskupų kongregacijos uždavinių yra naujų vyskupų parinkimas ir skyrimas. Ar netrūksta šiai procedūrai kolegialumo?- Tokios nuomonės kartais laikosi ir katalikų viešosios informavimo priemonės.

Problema labai sudėtinga, todėl atsakysiu trumpai. Pirma, Bažnyčia nėra demokratinė santvarka ir niekad tokia nebus. Neįmanoma tiesiogiai perkelti į Bažnyčios praktiką tų būdų, kuriais renkami pareigūnai viešajame visuomenės gyvenime. Pati demokratijos sąvoka šiandieninėje visuomenėje reikalauja naujo apmąstymo.

Antra, vyskupų skyrimas būna pagrįstas atsargiomis, konfidencialiomis, rimtomis konsultacijomis su daugeliu žmonių. Jeigu mėgėjai pakritikuoti įdėmiau studijuotų tikrąją vyskupų skyrimo procedūrą, jie mažiau kalbėtų apie demokratiją, nes suvoktų, kad atsižvelgiama į daugelio nuomonę. Kadangi man pačiam tenka dalyvauti toje procedūroje, galiu tai labai aiškiai patvirtinti.

Trečia, Lotynų apeigų Bažnyčioje vyskupų skyrimo teisė ir pareiga priklauso popiežiui. Nemanau, kad ši tvarka kada nors pasikeistų. Popiežius turi mus, Vyskupų kongregaciją, kuri prižiūri Kanonų teisės ir Bažnyčios tradicijos numatytą procedūrą. Popiežius nori žinoti, ar kandidatūros į vyskupus palaikomos kitų vyskupų,taip pat ir kunigų, ir pasauliečių.

Vyskupų kongregacija tam tikra prasme turi ateities Bažnyčios raktus: juk būsimųjų vyskupų parinkimas lemia Bažnyčios tradicijos tęstinumą. Nuo Jūsų kongregacijos sprendimų, nors ir netiesiogiai, priklauso ir Bažnyčios disciplinos dalykai, pavyzdžiui, nuostata dėl celibato, - apie tai buvo kalbėta kursuose vykusiose diskusijose.

Celibatas nėra patikėtas mūsiškės ar kurios nors kitos kongregacijos atsakomybei. Tai visos Bažnyčios atsakomybė. Noriu pabrėžti, kad tai nėra vien disciplinos klausimas, jis turi svarbų biblinį ir teologinį pagrindą. 1990 m. vykusiame Sinode apie kunigystę Bažnyčios vyskupai patvirtino šią nuostatą. Posinodiniuose paraginimuose “Pastores dabo vobis” ir “Vita Consecrata” patvirtinta celibato vertė.

Antra vertus, dabartiniame pasaulyje, kuris yra tiesiog persotintas seksu, celibatas turi vertę netgi sociologiniu požiūriu. Matydami šiandienos tendencijas suprantame, kad nebūtų teisinga panaikinti celibatą. Jeigu mes iki šiol mokėme, kad tai įmanoma, kodėl staiga dabar tai tapo negalima, kodėl turėtume grįžti atgal? Tai patvirtina daugybė žmonių, kurie džiaugsmingai gyvena celibate ir vykdo savo įsipareigojimus. Bažnyčia nemažina savo reikalavimų, bet gali juos netgi padidinti, nes to reikia dabartinei visuomenei.

Kartais viešai pagarsinama atskiro vyskupo nuomonė, nesutampanti su episkopato daugumos nuostata. Vyskupų konferencijose galima įsivaizduoti esant įvairių nuomonių ar nuomonių grupių. Ar pastaraisiais metais galima pastebėti slinktį didesnės vienybės link - turiu mintyje pirmiausia didelių kraštų episkopatus, vienijančius šimtus ar dešimtis vyskupų?

Po Vatikano II Susirinkimo Bažnyčioje yra daugiau vyskupų, negu yra buvę kada nors anksčiau. Normalu, kad esama įvairių mąstymo tendencijų,ir kai kurios tendencijos netgi labai pabrėžiamos. Kartais tai dar išdidinama spaudoje. Vyskupų užduotis Bažnyčioje yra laikytis tarpusavio vienybės. Bažnyčia gerbia kultūrų ir atskirų asmenų pliuralizmą, tačiau visa tai vienybės rėmuose. Pernelyg didelė diferenciacija pavojinga. Tai pastebi patys vyskupai be kokio nors išorinio spaudimo. Jie siekia didesnio nuomonių sutarimo dėl esminių  praktinių klausimų, išlaikydami savo autonomiją kituose dalykuose. Tokią konvergencijos tendenciją galima pastebėti Brazilijoje ir daugelyje kraštų, ne tik Lotynų Amerikoje.

Šioje tendencijoje jaučiamas popiežiaus indėlis. Popiežius yra pagrindinis vienybės laidas. Jo tarnystė Bažnyčios tradicijoje yra vienybės pagrindas. Popiežius atsargiai, bet tvirtai, gerbdamas individus ir kultūras stengiasi ugdyti tą vienybę. Manau, kad jam tai pavyksta. Viena iš Šventojo Tėvo vienybės tarnystės  funkcijų yra jo kelionės, teikiančios Bažnyčiai vienybės ir visuotinumo suvokimą.

Lietuvoje yra dvi bažnytinės provincijos. Koks šio suskirstymo vaidmuo vietinės Bažnyčios ir Vyskupų konferencijos atžvilgiu?

Dvi provincijos tereiškia tik tai, kad yra du centrai, apie kuriuos grupuojasi po kelias vyskupijas. Metropolitas nevaldo kitų vyskupijų, jis įpareigotas tam tikra prasme budėti ir stebėti provincijos vyskupų veiklą. Provincijoje vyskupai gali būti glaudžiau susivieniję  spręsdami bendras problemas. Metropolija padeda koordinuoti bendras pastoracines užduotis. Vyskupų konferencijos savo ruožtu koordinuoja metropolijas ir vyskupijas. Vyskupų konferencijos vadovaujasi statutais, gerbiančiais  ne tik provincijų teises, bet svarbiausia, atskirų vyskupijų ganytojų teises.

Metropolijos ir vyskupų konferencijos yra bažnytiniai dariniai, jų teisių ir pareigų samprata gali evoliucionuoti ir keistis. O vietos vyskupas atstovauja dieviškajai institucijai - Kanonų teisė iš tikro yra dieviškoji teisė. Vyskupas atsakingas tik Dievui ir popiežiui, metropolitui vyskupas gali būti atsakingas tik atskirais atvejais ir netgi tuomet ribotai. Taigi metropolijos ir vyskupų konferencijos skirtos tarnauti vietos vyskupams, o ne atvirkščiai.

Dėkojame.
 

Kalbėjosi Kastantas Lukėnas