Kunigystės dvasia - tarnavimo dvasia
 

Susirinko daug kunigų ir Dievui pasišventusių seserų iš įvairių kongregacijų. Atvykome vedini dviejų tikslų:

- geriau suvokti kunigiškąjį ir vienuoliškąjį tapatumą;
- atnaujinti savo pasiaukojimą Dievui;
- paprašyti Dievo Motinos globos evangelizacijos dirvonuose.

Artėjantis trečiasis tūkstantmetis kviečia visus kunigus ir Dievui pasiaukojusias seseris vienuoles tapti evangelizacijos šaukliais.

Tarnavimo dvasia. Paskutinės vakarienės metu Kristus nuplovė mokiniams kojas ir įsakė daryti, ką jis darė, t.y. tarnauti broliams ir seserims. Mums dvasininkams reikia nuolatos atnaujinti savyje tarnavimo dvasią. Esame pašaukti ne tam, kad valdytume arba, kad mums tarnautų, bet kad mes tarnautume Dievo tautai, broliams ir seserims Kristuje. Geram tarnavimui yra būtinos trys sąlygos:

- Nėra tarnavimo be nuoširdžios Dievo ir žmonių meilės. Jeigu kunigas nemylėtų Dievo ir jam pavestųjų žmonių, o jaustųsi tik vyskupo pasiųstas tarnautojas, kuris turi atlikti nelengvas pareigas, tada jis nepatirtų tarnavimo džiaugsmo, tuomet kaimenė neturėtų meilės pilno apaštalo, bet tik samdinį, kuriam rūpi savi interesai. Todėl kiekvienas kunigas nuolat turi ugdyti savyje meilę Dievui ir žmogui, kuri neįmanoma be savęs išsižadėjimo. Jėzus Kristus labai aiškiai pasakė jaunuoliui: “ Išsižadėk savęs, paimk savo kryžių ir atėjęs sek manimi”. Neįmanomas bendravimas nei su Dievu nei su žmonėmis, jei neturima išsižadėjimo dvasios.

- Negali būti tobulo tarnavimo, jeigu padalinta širdis. Todėl Bažnyčia iš kunigo reikalauja celibato. Per pastaruosius metus keli kunigai paliko kunigystę ir sukūrė  šeimas, nes jiems atrodė, kad celibatas yra per didelė auka. Visais amžiais buvo, yra ir bus žmonių, kurie dėl Dievo visa paliks ir jokia auka jiems nebus per didelė. Labai norėčiau tiems, kurie paliko kunigystę ir visiems, kuriems celibatas atrodo sunkiai  suprantamas ir nelabai reikalingas, priminti Čečėnijos dvidešimties mėnesių karą. Kiek ten vyrų paliko savo moteris, sutuoktinių lovą, vaikus ir išėjo ginti tėvynės. Tūkstančiai jų žuvo. Šių pasiaukojusių žmonių akivaizdoje kunigo dejonė, koks sunkus celibatas verčia rausti iš gėdos. Kunigystė reikalauja dalyti savo meilę tūkstančiams brolių ir seserų, dalyti save panašiai, kaip tai darė Jėzus Kristus, kuriam nebuvo persunku  numirti už mus ant kryžiaus. Nukryžiuotąjį Kristų galima liudyti kitiems tik tada, kai yra aiškiai išreikšta aukos dvasia.

- Neįmanoma tarnauti esant savanaudžiu. Šventasis Tėvas Lietuvos kunigams Vilniaus katedroje taip kalbėjo: “Būkite neprisirišę prie žemiškų turtų ir rodykite dosnumą. Evangelinis neturtas, į kurį Viešpats kvietė norinčius arčiau Juo sekti yra apaštalinės sėkmės ir asmeninės laimės šaltinis”. Tik tie kunigai patiria tarnavimo džiaugsmą, kurie moka daugiau duoti, negu imti. Kokia šviesa spindi Dievo kunigas, kuris džiaugsmingai dalijasi su kitais medžiaginėmis gėrybėmis, noriai lanko ligonius, mielai praleidžia valandas klausykloje ir su meile tarnauja net tada, kai nesitiki atlyginimo.

- Kunigas - maldos vyras.  Suprasdami vidinės vienybės su Dievu būtinumą, kunigai be brevijoriaus maldos turi rasti laiko individualiai maldai, dvasiniam skaitymui ir Rožančiaus maldai. Reguliarios išpažintys ir dvasinis vadovavimas yra būtinas kunigo gyvenime. Kokie brangūs Kristaus Bažnyčiai yra tie kunigai, kurie ne tik moka remontuoti bažnyčias, katekizuoti vaikus, vadovauti katalikiškam jaunimui, bet moka melstis ir kasdien rimtai meldžiasi. Su didžiausia pagarba lenkiuosi prieš senus ir jaunus kunigus, kuriems brevijorius nėra našta, kurie neapleidžia asmeninės maldos, kurie kasdien daro sąžinės sąskaitą ir pakankamai dažnai eina išpažinties. Sutikęs tokį kunigą iš karto pajunti, kad tai - Dievo vyras, kuriam tikėjimas į Dievą yra jo gyvenimo esmė ir prasmė.Tik tokiam kunigui žmonės pajėgia atverti savo sielos žaizdas ir prašyti dvasinės pagalbos. Yra kunigų artistų, kurie tik vaidina gerus kunigus. Tikru kunigu esama tik tada, kai Mozės pavyzdžiu kasdien susitinkama su Dievu ant maldos Sinajaus kalno.

Kunigiškas klusnumas. Per kunigystės šventimus jaunas kunigas  pažada klusnumą Bažnyčiai ir savo vyskupui. Tai pažadas pačiam Kristui, kuris buvo klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties. Jėzaus Kristaus žemiškajame gyvenime klusnumas dangiškajam Tėvui buvo tarsi žvaigždė, kuri vedė į Betliejų, Egiptą, Nazaretą ir Golgotą. Yra puikių kunigų gebančių tobulai laikytis savo pažado. Kartais vyskupas iš kunigo pareikalauja nelengvų dalykų, kuriuos žmogiškai įvykdyti yra pakankamai sunku. Kai tokiais atvejais matai kunigą nesiderantį, nesvyruojantį, bet pasirengusį priimti naujas, gal net labai sunkias pareigas, tada suvoki kunigo dvasios didybę. Tačiau ne kartą pamatai ir priešingą atvejį, liudijantį, jog klusnumo pažadas buvo duotas tik formaliai ir, kad šis kunigas yra toli nuo Kristaus dvasios.

Ačiū jums, mielieji broliai kunigai, už tarnavimą Dievo tautai, už klusnumą Bažnyčiai, ačiū už pastangas išlikti kunigiško gyvenimo aukštumoje, ačiū, kad šiandien atėjote paprašyti Švč. M. Marijos globos.

Šiandien Šiluvos šventovėje turime nemažą būrį Dievui pasišventusių seserų, kurios atstovauja šimtus seserų, dirbančių įvairius Bažnyčios pavestus darbus švietimo, karitatyvinėje ir kt. srityse. Kaip labai jūsų darbas reikalingas Bažnyčiai. Šv. Tėvas Lietuvos seserims Vilniaus Katedroje  kalbėjo: “Šiandien reikia Dievui pasišventusių žmonių, kurie malda, auka ir savo darbais veiksmingai prisidėtų prie laukiamo dvasinio Lietuvos atgimimo”.
Dievo sūnaus Motina, tau šiandien pavedu Lietuvos, o ypač savo kunigus. Padėk jiems gerai liudyti tavo Sūnų Jėzų Kristų, paremk juos, kai bus pavojus apleisti pareigas ir užmiršti prisiimtą atsakomybę. Švč. M. Marija, Tavo globai pavedu seseris vienuoles. Būk su jomis kiekvieną dieną ir padėk joms taip mylėti ir gyventi, kaip tu mylėjai ir gyvenai dėl savo Sūnaus Jėzaus Kristaus. Amen.
 

Šis pamokslas pasakytas rugsėjo 11 d. Šiluvoje per Švč. Mergelės Marijos Gimino atlaidų Kunigų dieną .