Rugsėjo 7 - 12 d. Varšuvoje vyko IX Tarptautinės katalikų kalėjimo kapelionų komisijos kongresas, kuriame dalyvavo 140 kapelionų iš 50 pasaulio šalių. Lietuvai kongrese atstovavo kunigas Jaunius Kelpšas, Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos kapelionas. Jo paprašėme papasakoti  apie šį renginį, pasidalyti mintimis apie kalinių sielovados problemas pasaulyje ir Lietuvoje.

J. K. Labai džiaugiuosi, jog turėjau galimybę dalyvauti šiame įspūdingame kongrese, turėdamas balso teisę. Jame buvo nagrinėjamos itin svarbios temos “Kapelionas, kalinys ir kryžius” bei “Nešiokime vieni kitų naštas”, patvirtintas naujas  Tarptautinės katalikų kalėjimo kapelionų statutas.

Kongresas prasidėjo Varšuvos Metropolijos seminarijos bažnyčioje šv. Mišiomis, kurias koncelebravo šimtas kunigų ir du vyskupai - kalėjimų kapelionai, vadovaujami kardinolo Jozefo Glempo, kuris ir tarė kongreso įžanginį žodį, pabrėždamas, kokia svarbi ir atsakinga kalėjimo kapelionų misija, nešant Kristaus Evangelijos šviesą į tamsiausias vienučių kerteles kenčiantiems, savąjį kryžių nešantiems žmonėms. Nešiokime vieni kitų naštas, - ši mintis tapo pagrindine.

Popiežius Jonas Paulius II atsiuntė sveikinimą, kuriame laimino šio kongreso darbą. Renginyje dalyvavo bei pranešimus skaitė aukšti Lenkijos teisingumo ministerijos pataisos darbų departamento pareigūnai, o Čenstochovos bažnyčioje per šv. Mišias meldėsi kaliniai ir kalėjimų prižiūrėtojai.

Kongreso pradžioje Lenkijos teisėtvarkos pareigūnai supažindino su naujomis reformomis, kurios sėkmingai vykdomos, padedant Bažnyčiai. Diskusijų dalyviai savaime pasiskirstė į du blokus - rytų ir vakarų. Daugelyje šalių, išsivadavusių iš komunistinės santvarkos, kalėjimo kapelionų darbo bei sielovados problemos panašios: sėkmingai dirbti kliudo perpildyti kalėjimai, nepakankamas šių įstaigų administracijos dėmesys sielovadai, žiaurūs tarpusavio santykiai ir panašiai.

Susidariau nuomonę, jog Lenkijos teisingumo ministerija, pataisos darbų departamento vadovai skiria didelį dėmesį kalėjimo kapelionų darbui. Mūsų vyriausybei reikėtų pasimokyti iš savo kaimynų.

Ypač didelį įspūdį paliko pranešimas “Kryžiaus teologija”, kuris buvo siejamas su šiandieninėmis aktualijomis. Per diskusijas prieita nuomonės, jog Bažnyčia į kalėjimo sielovados darbą turėtų vis plačiau įtraukti parapijų bendruomenę. Šios tarptautinės organizacijos ženklelyje vaizduojama ranka iš už grotų, siekianti rankos iš kitapus. Kaip minėjau, kongrese dalyvavo šimtas kunigų kapelionų, kiti kapelionai vienuoliai ir vienuolės, pasauliečiai - tiek vyrai, tiek moterys.

E. Ž. Kokie įkalinimo įstaigų sielovados reikalai Lietuvoje bei ten, kur dirbate Jūs? Kodėl pasirinkote būtent šią darbo sritį, juk daugelis jaunų kunigų mieliau dirba su jaunimu?

J. K. Beveik visos Lietuvos įkalinimo įstaigos turi savo kapelionus. Šiuo metu šeši kunigai turi tokias pareigas. Kauno nepilnamečių pataisos darbų koloniją kuruoja seminarijos klierikai. Beje, aš irgi, būdamas klieriku, čia susipažinau su nusikaltusių paauglių problemomis. Pamačiau, kokie čia glūdi “plėšiniai”, ir nusprendžiau, kiek galiu, kiek sugebu privalau padėti tokiems žmonėms surasti tikrąjį gyvenimo kelią. Dabar jau treji metai po kunigystės šventimų darbuojuosi Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijoje vikaru. Dvi dienas per savaitę lankau griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos kalinius. Klausau išpažinčių koplyčioje ir kamerose, aukoju šv. Mišias, rengiu žmones sakramentams. Kolonijos koplyčioje per mėnesį išdalijama per du šimtus šv. Komunijų.

Šiuo metu kalėjime žmonės neaprūpinami darbu, turi begalę laiko. Norintys turi sąlygas skaityti, ieškoti bent knygose atsakymų į gyvenimo prasmės klausimus. Kaliniai labai laukia manęs, klausia, išsako slapčiausius troškimus. Dauguma šių žmonių apie Dievą sužino tik kalėjime. Todėl ypač daug dėmesio skiriu evangelizacijai, katechezei. Žinoma, tai ne toks dėkingas darbas, kaip dirbti su parapijos jaunimu. Čia rezultatų taip greit neišvysi, nežinia, kuomet ta “sėkla” sudygs, po penkerių ar po dešimties metų?

Ypač nelengva laukiant buvusio kalinio laisvėje. Pabuvęs kalėjime, jis dažnai nemoka pritapti, jau būna praradęs būstą, artimuosius. Todėl tikslinga buvo įkurti “Tėvo namus” arba pusiaukelės namus, kurie padėtų buvusiam kaliniui adaptuotis laisvėje, užsidirbti duoną, išvengti nepageidaujamų draugų ir poelgių. Dalis visuomenės numoja ranka, sakydami, jog nusikaltėlio jau nebepataisysi, tačiau Bažnyčia yra kitokios nuomonės. “Buvau kalinys, jūs mane aplankėte”, - sakė Kristus. Nešiokime vieni kitų naštas...

E. Ž. Koks jūsiškės parapijos bendruomenės požiūris į žmones, atliekančius bausmę už įvairius nusikaltimus?

J. K. Mūsų parapijos bendruomenė suvokia, jog nubaustiesiems reikia pagelbėti, kad jie suprastų - negalima blogiu atsilyginti už blogį. Štai neseniai pataisos darbų kolonijos salėje koncertavo bažnyčioje giedantis vaikų ansamblis “Putinėlis”. Jie kaliniams rodė spektaklį - pasaką “Stebuklingasis do”. Man dar nebuvo tekę matyti kalinių veiduose tokio giedro džiaugsmo, girdėti nuoširdaus juoko, stebint Pepės Ilgakojinės krečiamas vaikiškas išdaigas. Nė vienas kalinys nepasikėlė išeiti parūkyti. O tai didžiausios sėkmės įvertinimas ... Į šį darbą aktyviai įsitraukė Caritas Federacijos nariai. Popiežius savajame laiške kalėjimo kapelionams pabrėžė, jog artimo meilės principas turėtų visus krikščionis sutelkti veiklai, kad kalinių širdyse būtų atskleistas kūrėjo paveikslas.

E. Ž. Teko girdėti buvusius kalinius pasakojant, jog į įkalinimo įstaigas skelbti tikėjimo veržiasi sektų nariai?

Taip. Į Alytaus pataisos darbų koloniją irgi ateina Jehovos liudytojai, “Tikėjimo žodžio” atstovai, tačiau kaliniai laisva valia gali pasirinkti, kur eiti ieškoti savojo tikėjimo. Stengiuosi kuo dažniau paaiškinti kaliniams, kuo Katalikų Bažnyčios mokymas skiriasi nuo sektų skleidžiamų idėjų. Taigi pabrėžiu, jog dvi dienas būti kalėjimo kapelionu nepakanka. Pasaulinė praktika rodo, jog kalėjimo kapelionas turi gyventi tik kalinių problemomis.
 

Kalbėjosi Elvyra Žeižienė