Liturgijos dvasia
 

Liturgija suprantama kaip vieno ar kito tikėjimo apeigų visuma. Katalikų Bažnyčioje jai visuomet buvo skiriamas ypatingas dėmesys. Apeigų atlikimas, įvairios ceremonijos, pagilinančios ir išreiškiančios tikėjimo slėpinį, apeiginiai drabužiai, ilgus amžius vartota lotynų kalba suteikė katalikybei tam tikrą mistinį įvaizdį. Antrasis Vatikano Susirinkimas, atvėręs kelius liturginėms reformoms, padarė Bažnyčios apeigas tikintiesiems labiau prieinamas, priartino ilgus amžius tarsi slypėjusį smilkalų dūmų debesyse Viešpatį.

Kiekvienais metais Italijos Vyskupų konferencija rengia liturginių studijų savaitę. Šių metų rugpjūčio 26 - 30 dienomis Sirakūzuose vyko jau keturiasdešimt septintasis susitikimas, kurio metu liturgijos žinovai stengėsi išryškinti liturgijos ir kultūros ryšį. Tai nebūtų labai sunku, galvojant tik apie dailininkų darbus, muzikos kūrinius bei kulto pastatų architektūrą. Tačiau liturginių studijų savaitės dalyviai mėgino atskleisti vidinį liturgijos ryšį su kasdienybe ir jos būtinumą ugdant krikščioniškąjį humanizmą. Nors dabar tikintieji vis labiau įtraukiami į liturgiją, jiems reikia mokytis teisingai suvokti konkrečius liturginius ženklus: žodžius ir tylą, gestus ir vaizdus, giesmes ir garsus, šviesos ir tamsos kalbą. Kaip tik šios krypties ir laikėsi į liturginių studijų savaitę susirinkę Italijos liturgistai.

Ypač norėtųsi atkreipti dėmesį į žodžius mokytis teisingai suvokti, kurie buvo pasakyti kalbant apie pagrindinį būsimosios liturginių studijų savaitės tikslą. Iš tiesų pastaruoju metu liturginiame gyvenime egzistuoja ir tam tikra rizika, kuri yra ne tik Italijos, bet ir kitų kraštų Bažnyčios problema: pastebimas gaivališkas noras bet kokia kaina įsiūlyti savo sugalvotus simbolius, gestus, teigiant, jog būtent tai  geriausiai išreiškia krikščioniškąją dvasią. Todėl Italijos katalikų dienraštis Avvenire šių metų liepos 31 dienos numeryje, pateikdamas informaciją apie artėjančią liturginių studijų savaitę, siūlo prisiminti popiežiaus Jono Pauliaus II mintis apie liturgijos dvasią, kuriomis jis dalijosi su Dieviškojo kulto ir sakramentų kongregacijos nariais.

Tiek pastangos, parodytos liturgijos srityje iki Vatikano II Susirinkimo, tiek parengiamuoju metu įvykusios permainos, tiek ir liturginė reforma, paremta aukščiausiuoju autoritetu, turėjo vieną tikslą - palengvinti liturginės dvasios priėmimą ir padėti suprasti liturginių veiksmų prasmę bei vertę. Tokia dvasia negali būti apribota vien tik liturginiais veiksmais, kuriuos atlieka asmuo, pašauktas vykdyti Kristaus kunigystę. Liturgija dabar suvokiama, kaip joje dalyvaujančio žmogaus laikysena, vidinis nusiteikimas, jautrumas ritualinėms apeigoms, o tai reiškia gebėjimą priimti tikrąją liturgijos dvasią. Tačiau popiežius pastebi, jog pasauliečių įtraukimas į liturgiją neturi nustumti formų, būdingų atliekant specifines kunigo apeigas. Be jų jokia liturgija negali žengti pirmyn. Pati giliausia meditacija prie žvakių šviesos, broliškumo pareiškimai ir liudijimai prasmę įgauna tik Kristaus aukoje.

Šventasis Tėvas taip pat atkreipė dėmesį į liturgines naujoves, darančias apeigas labiau suprantamas tikinčiajam. Tai visiškai nereiškia, jog privalo būti atmestas senųjų laikų patyrimas ir palaikytinos tradicijos. Popiežiaus nuomone, ypač reikėtų įspėti tuos kunigus ar pasauliečius, kurie dėl nežinojimo ar, niekindami tradiciją, griebiasi visiškai nesiderinančių naujovių, kurios tik trikdo ir glumina tikinčiuosius. Bažnyčios istorijoje visuomet susidurdavo tai, kas sena , su tuo, kas nauja. Iš seno auga nauja, o naujovėse labiau išryškėja seni dalykai. Liturgija - tai nuolat atsinaujinanti tradicija.

Tačiau kaip tik todėl, kad liturgija priklauso Tradicijai, atkreipia dėmesį Jonas Paulius II, ji yra visos Bažnyčios gėris, bet ne medžiaga, patikėta pavienio asmens sprendimams ar  vertinimui. Visi turėtų suvokti, kad, nors patyrę ekspertai ir gali rasti naujų būdų geriau išreikšti liturginę dvasią bei juos vaisingai pritaikyti, galutinis sprendimas liturginėje srityje visuomet priklauso bažnytinei valdžiai, kuri privalo atsižvelgti į visų tikinčiųjų gerovę.

Šventasis Tėvas taip pat atkreipia dėmesį į vadinamąją kontempliacinę liturgiją. Pasaulyje,  užtvindytame įvairiausių pranešimų, reikia sukurti vietas, kur Dievas galėtų prabilti į sielą, kur žmogus galėtų suvokti ir priimti Jo žodį. Liturgijos bendruomeninė paskirtis sumenkinama, jei joje tik vadovaujama įvairiausiais pranešimais, komentarais, paskatinimais ir giesmėmis, tačiau trūksta vietos tylai, kurioje apčiuopiamas Dievo buvimas.

Egzistuoja nuomonė, jog liturgija - tai krikščioniškumo termometras. Kuo giliau bendruomenė suvokia krikščionybę, tuo daugiau reikšmės ji teikia liturgijai. Apeigos - tai ne krikščioniškojo gyvenimo priedėlis, bet paties tikėjimo liudijimas, nes matomu būdu leidžia išgyventi pirmąjį Dievo įsakymą. Kai regima gyvenimo simbolika persunkiama krikščioniškąja dvasia, galima kalbėti apie visapusišką krikščionybę.