Neužkaskime talentų

33 eilinis sekmadienis (A)
Pat 31, 10-13. 19-20. 30-31; 1Tes 5, 1-6; Mt 25, 14-30
 

Dažnai Dievo sprendimai ir vertinimai atrodo keisti, sunkiai suprantami. Išklausius Kristaus palyginimo apie talentus, kuriuos šeimininkas prieš išvykdamas paliko tarnams, norisi su nelaiminguoju tarnu sušukti: “Tikrai, Viešpatie, Tu “kietas žmogus - pjauni, kur nesėji, ir renki, kur nebarstei”. Kodėl šis tarnas taip skaudžiai nubaudžiamas, jei nepadarė nieko blogo? Neapgavo šeimininko, nepagrobė jam patikėto turto, bet ką gavo sąžiningai grąžino. Mums žmogiškai gaila, rodos, nepagrįstai nukentėjusio tarno ir norisi pateisinti jo poelgį.

Tačiau Dievo mintys, ne žmogaus mintys, ir Jis nepasiduoda, kai norime jį įspausti į mūsų mąstymo rėmus. Pabandykime išsiaiškinti, ką Viešpats nori pasakyti šiuo palyginimu. Atsižvelgdamas į tarnų gabumus šeimininkas kiekvienam jų palieka dideles pinigų sumas. Vienas talentas yra maždaug tūkstantis JAV dolerių, o Kristaus dienomis tokia suma buvo didelis turtas. Amžiams bėgant talentas įgijo ir kitą prasmę - jis reiškia įgimtus bei išugdytus gabumus. Taigi šeimininkas Dievas sukūręs pasaulį,leidžia juo naudotis tobuliausiam savo kūriniui - žmogui. Duoda jam didelių vertybių - gyvybę, talentų, materialinių gėrybių. Nuostabu, bet Dievas, patikėdamas tokius turtus silpnam žmogui, labai rizikuoja juos prarasti - ir turtus, ir žmogų. Dar nuostabiau, kad naiviai tiki, jog visa tai bus atsakingai globojama, ugdoma, puoselėjama ir neš gausių vaisių. Vieni gerai panaudoja gautas dovanas - kuria pasaulyje gerovę; kiti - tik naudojasi Dievo ir  žmonių sukurtomis gėrybėmis. Būna dar baisesnių dalykų, apie kuriuos Kristus kalba palyginime apie vynininkus žmogžudžius (Mt 21,33 - 43). Kaip vynininkai vynuogyną, taip žmogus, užmiršęs, kad gimė nuogas, bando pasisavinti pasaulį. Jis mano esąs žemės Viešpats ir gali tvarkytis kaip tinkamas šeimininkas.

Nelaukiame tos dienos, bet ji ateina - šeimininkas sugrįžta ir pareikalauja apyskaitos. Viešpats įvertina mus pagal gabumus ir dirbant parodytas pastangas. Veiklūs ir aktyvūs tarnai bus pakviesti į džiaugsmą, o abejingieji ir pasyvieji atskirti. Toks likimas trečiojo tarno užkasusio talentą. Jis nubaudžiamas, kadangi nebuvo veiklus, neturėjo iniciatyvos. Vis tiek mums gaila šio varguolio, ir nuosprendis atrodo abejotinas. Kodėl? Todėl, kad jo elgesys labai panašus į mūsų. Jo asmenyje matome save pačius ir bandome pateisinti.

Palyginimą apie talentus galime aiškinti ir siauresne religine prasme. Kai kurie Šventojo Rašto specialistai mano, kad jame Kristus kalba apie to meto religijos vadovus, jų neveiklumą tobulinant religinę tradiciją. Jie paslėpė per pranašus Dievo duotą tikėjimo lobį, patys nėjo pasitikti ateinančio Mesijo ir kitiems užvėrė duris. Gyvą bendravimą su Dievu pavertė formaliomis kulto apeigomis, kuriose svarbesni atliekami veiksmai, forma, bet ne žmogų atnaujinantis bei perkeičiantis  Dievo veikimas. Tenka pripažinti, kad Viešpats tikrai “kietas žmogus”, visiškai nesitaikstantis su mūsų noru garbinti tokį Mesiją, kokį norime turėti, o ne tokį, koks Jis iš tikrųjų yra.

Bažnyčiai, šiandienos Dievo tautai, palyginimas primena svarbius Kristaus paraginimus. Svarbiausias jų - kiekvieno krikščionio pašaukimas tarnauti. Jo pareiga gausinti bendruomenėje Dievo malones ir jas dalyti kitiems. Dievas labai aiškiai sako, kad nepakanka grąžintI tik tai, ką iš Jo gavome.

Kartais  (o gal dažnai?) tampame krikščionimis, įspraudžiančiais savo dvasinį gyvenimą į griežtos sutarties su Dievu ir žmonėmis rėmus. Sakome: “Laikomės dešimties Dievo ir penkerių Bažnyčios įsakymų ir to pakanka. Kodėl turėtume daryti ką nors daugiau? Kunigui, teikiančiam Krikšto ar Santuokos sakramentus,  paklausus, kodėl juos priima, dažniausiai skamba atsakymas: ”Ką radome, tą ir turime palikti”. Manoma, kad tik išsaugojus tradiciją, religinė pareiga bus atlikta. Sutartis įvykdyta, o Viešpačiui beliks atlyginti už išpildytas sąlygas.

Tenka sutikti krikščionių, kurie yra gana aktyvūs, tačiau jų darbai apsiriboja tik asmeniniu išganymu ir nieko neduoda bendruomenei.

Aktyvaus krikščionio įvaizdį atskleidžia pirmasis skaitinys apie taurią moteriškę. Moderniam žmogui, ypač moterims, gali nelabai patikti toks moters idealas, tačiau žvelkime plačiau. Ji nesėdi be darbo, bet sumaniai išnaudoja kiekvieną minutę triūsdama namuose, rūpindamasi šeima. Visa Bažnyčia ar jos mažesnė dalelė parapija taip pat yra šeima. Jos nariai yra viena Kristuje ir drauge eina išganymo keliu. Beje, kiek yra aktyvių žmonių parapijose, daugiausia jų - moterys. Jos aktyviai talkina karitatyvinėje veikloje, rūpinasi vaikų religiniu ugdymu, dalyvauja maldos grupių susirinkimuose. Kaip tauri moteriškė stengiasi panaudoti Viešpaties duotus talentus ne tik asmeninei, bet ir visos bendruomenės gerovei. Tačiau kiek yra tokių aktyviųjų? Kur kas daugiau pasyviųjų. Dar daug užkastų talentų laukia sugrįžtančio šeimininko, o jis nedels ateiti.